MAŽOJI "LIETUVIŠKOJI " TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA

LEIDYKLA „MINTIS“ * VILNIUS * 1966

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

MAŽOJI LIETUVIšKOJI TARYBINĖ

ENCIKLOPEDIJA

TOMAI

VYRIAUSIOJI REDAKCIJA

J. BANAITIS, A. BARKAUSKAS, K. BIELIUKAS, J. GRIGONIS, J. JURGINIS, K. KORSAKAS, J. KUBILIUS, J. MACEVIČIUS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), M. MARTYNAITIS, J. MATULIS (vyriausiasis redaktorius), K. MEŠKAUSKAS, V. NIUNKA (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), M. POŽARSKAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), P. SLAVĖNAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), R. ŠARMAITIS, L. ŠEPETYS, P. ULEVIČIUS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), V. VAZALINSKAS, A. VENCLOVA, G. ZIMANAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), J. ZINKUS, J. ŽIUGŽDA (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), A. ŽUKAUSKAS

„MAŽOSIOS LIETUVIŠKOSIOS TARYBINĖS ENCIKLOPEDIJOS“ SKYRIŲ REDAKCINĖS KOLEGIJOS IR REDAKCIJOS DARBUOTOJAI

ISTORIJOS SKYRIUS. Vyriausiasis „redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. J. ŽIUGŽDA. Lietu- vos TSR istorijos sektoriaus vadovas — ist. m. dr. J. JURGINIS, redaktoriai konsultantai — ist. m. kand. A. GAIGALAITĖ, ist. m. kand. M. JUČAS, ist. m. kand. V. MERKYS. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir Lietuvos KP istorijos sektoriaus vadovas —ist. m. kand. R. ŠARMAITIS, redak- toriai konsultantai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas B. BARANAUSKAS, Lietuvos TSR nusi- pelnęs kultūros veikėjas F. BIELIAUSKAS, generolas-majoras doc. V. KARVELIS, ist. m. kand. S. LOPAJEVAS, ist. m. kand. P. ŠTARAS, ist. m. kand. B. VAITKEVIČIUS. Archeologijos ir etnografijos sektoriaus vadovas —ist. m. kand. A. TAUTAVIČIUS, redaktoriai konsultantai — ist. m. kand. P. KULIKAUSKAS, ist. m. kand. V. MILIUS, ist. m. kand. A. VYŠNIAUSKAITĖ. Ekono- mikos ir teisės sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA akad. Dz. BUDRYS, redaktoriai konsultan- tai —ek. m. dr. M. GREGORAUSKAS, R. SIKORSKIS, teisės m. kand. S. VANSEVIČIUS. Gamtos mokslų ir technikos istorijos sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA narys korespondentas P. SLAVĖNAS, redaktoriai konsultantai — Lietuvos TSR MA akad. P. BRAZDŽIŪNAS, Lietuvos TSR MA akad. J. KUBILIUS, Lietuvos TSR MA akad. V. LAŠAS, techn. m. kand, M. MARTYNAITIS, techn. m. kand. A. NOVODVORSKIS,

Redakcijos vedėjas — A. ŽUKAS, vyr. moksl. redaktoriai — P. MARGEVIČIUS, V. MARTINKĖNAS, moksl. redaktoriai — M. MARKUCKAS, D. PRONSKIETYTĖ, jaun. redaktorė — N. MATUSEVIČIENĖ.

LITERATŪROS IR KULTŪROS SKYRIUS. Vyriausiasis redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. K. KORSAKAS. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir lietuvių literatūros ir tautosa- kos sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA narys korespondentas A. VENCLOVA, redaktoriai konsul- tantai — filol. m. kand. V. BANIULIS, filol. m. kand. K. DOVEIKA, filol. m. kand. A. JONYNAS, filol. m. kand. J. LANKUTIS, filol. m. dr. J. LEBEDYS, filol. m. kand. J. ZINKUS, Kalbotyros sektoriaus vadovas — filol. m. kand. K. ULVYDAS, redaktoriai konsultantai — filol. m. kand. J. KRUOPAS, filol. m. kand. J. PALIONIS, filol. m. kand. Z. ZINKEVIČIUS. Periodikos sektoriaus vadovas — Lietu- vos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas A. ULPIS, redaktoriai konsultantai — filol. m. kand. J. BASIULIS, Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas J. KAROSAS, A. VAIVUTSKAS. Meno sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas J. BANAITIS, redaktoriai konsultantai — meno m. kand. J. GAUDRIMAS, Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas P. GUDYNAS, R. JAKUČIONIS, archit. kand. K. ŠEŠELGIS. Švietimo, kultūros ir visuomeninės minties sektoriaus vadovas — filos. m. kand. G. ZIMANAS, redaktoriai konsultantai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas M. GEDVILAS, ped. m. kand, A. GUČAS, Lietuvos TSR MA narys korespondentas J. MACEVIČIUS, filos. m. kand. L. MEŠKAUSKAS.

Redakcijos vedėjas — V. BERŽINIS, vyr. moksl. redaktoriai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros vei- kėjas J. BŪTĖNAS, E. DAGYTĖ, moksl. redaktoriai — K. GASPARAVICIUS, Z. POCIUS, jaun. redakto- rė —I. BABILIŪTĖ.

GEOGRAFIJOS SKYRIUS. Vyriausiasis redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. K. BIELIUKAS. Mies- tų ir kaimų sektoriaus vadovas — geogi. m. kand. V. BRAZAUSKAS, redaktoriai Konsultantai — ist. m. kand. E. DIRVELĖ, M. GUDONYTĖ, ped. m. kand. M. KARČIAUSKIENĖ, med. m. dr. V. MICELMACHERIS, A. MIŠKINIS, V. TAMOŠIŪNAS, J. ZAGORSKIS. Fizinės geografijos ir geologijos sek- toriaus vadovas — geol, ir miner. m. kand. V. GUDELIS, redaktoriai konsultantai — geogr. m. kand. A. BASALYKAS, geogr. m. kand. E. ČERVINSKAS. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir pramonės sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA akad. K. MEŠKAUSKAS, redaktoriai konsultantai — ek, m. kand. P. GARGASAS, Lietuvos TSR MA akad. A. ŽUKAUSKAS. Žemės ūkio ir biologijos sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR nusipelnęs agronomas J. LAURINAITIS, redaktoriai konsultantai — V, BERGAS, biol. m. kand, K. JANKEVIČIUS, A. MAČIONIS, A. MATULIONIS, biol. m. kand. A. SEIBUTIS, biol. m. dr. P. SNARSKIS, biol. m. kand. L. TYMUKAS.

Redakcijos vedėjas — V. KVIETKAUSKAS, vyr. moksl. redaktoriai — V. KNYSTAUTAS, B. KURKULIS, moksl. redaktorės — F. ŠKĖLIOVAITĖ, J. TAMAŠAUSKIENĖ, jaun. redaktorė — V. KUTAVIČIŪTĖ.

VARDYNO, MOKSLINĖS IR LIiTERATŪRINĖS KONTROLĖS REDAKCIJA. Redakcijos vedėjas — J. GIRDZIJAUSKAS, vyr. moksl. redaktorius — J. MACAITIS, jaun. redaktorės — B. KUTRAITĖ, J. TAMULAITIENĖ.

Vyr. meninis redaktorius — J. LIOLYS, fotolaboratorijos vedėjas — A. GARUNKŠTIS. Techninės gru- pės vadovė — J. GOLUBECKAITĖ, vyr. korektorės — M. MAKAREVIČIENĖ, G. RAMANAUSKIENĖ.

PRATARMĖ

„Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ (MLTE) sudaro 3 tomai, apimantys apie 25 tūkstančius straipsnių, iliustruotų fotografijomis, brė- žiniais, meno kūrinių reprodukcijomis. Tai pirmoji lietuviška tarybinė enciklopedija, kurioje sukauptos ir įvertintos svarbiausios žinios apie Lie- tuvą. Joje visų pirma plačiai nušviečiami lietuvių liaudies laimėjimai visose gyvenimo (ekonomikos, liaudies švietimo, mokslo, kultūros, sveika- tos apsaugos ir kt.) srityse socialistinės santvarkos metais, aprašoma Lie- tuvos pramonė, žemės ūkis ir kitos liaudies ūkio šakos, gamta ir gamtiniai ištekliai, miestai ir kaimai. Enciklopedijoje marksistiškai nušviečiama lietuvių tautos praeitis, daug vietos skiriama istorijai, revoliuciniam judė- jimui ir kovai už Tarybų valdžią Lietuvoje, visuomeninės minties raidai, "kultūriniam bei literatūriniam lietuvių tautos palikimui, lietuvių tautos ryšiams su kitomis tautomis. Bendrosios temos nagrinėjamos daugiausia tik tiek, kiek jos susijusios su Lietuva.

Enciklopediją rengia didelis mokslo, meno, kultūros darbuotojų ir liaudies ūkio specialistų kolektyvas. Šiame darbe aktyviai dalyvauja res- publikos mokslo įstaigos, aukštosios mokyklos, kūrybinės organizacijos.

„Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, kaip gausus lituanisti- nės medžiagos šaltinis, skiriama platiesiems skaitytojų sluoksniams — įvairių liaudies ūkio, kultūros ir švietimo barų darbuotojams, studentams, moksleiviams, visiems, kas nori geriau pažinti Lietuvą, jos dabartį ir praeitį.

PAAIŠKINIMAI

Enciklopedijoje straipsniai dedami pagal jų antraščių abėcėlę. Jeigu straipsnio antraštė iš kelių žodžių, jo vieta nustatoma pagal visą antraštę, 0 ne vien pagal pirmąjį žodį, pvz.:

BIRŽŲ LAUKAS BIRŽULIS

BIRŽŲ SUTARTIS BIRŽUVĖNAI

Kai straipsnių antraščių rašyba niekuo nesiskiria, pir- miausia dedami biografiniai straipsniai, po to straipsniai, kurių antraštės — tikriniai vardai, ir paskiausia straipsniai, kurių antraštės — bendriniai vardai, pvz.:

GALINIS Vytautas

GALINIS — ežeras

BŪDA — kaimas

BŪDA — miško verslo įmonė

Kai kelių straipsnių antraštės yra ta pati pavardė, straips- niai dedami pagal aprašomųjų asmenų vardų abėcėlę, o jeigu sutampa ir vardai — pagal gimimo datų chronologiją.

Straipsnių apie organizacijas, draugijas, įstaigas, leidi- nius antraštės dažnai būna ne pilni (oficialūs), bet sutrumpinti jų pavadinimai. Pavyzdžiui, Lietuvos TSR Valstybinis aka- deminis dramos teatras aprašomas straipsnyje „Akademinis dramos teatras“.

Kai kelių nebiografinių straipsnių antraštės yra visiškai vienodos, šiė straipsniai jungiami į sudėtinius straipsnius, tu- rinčius bendrą antraštę ir kiekvienam aprašomam objektui skirtą eilės numerį. Vienodus vardus turintieji geografiniai objektai sudėtiniuose straipsniuose dedami pagal dydį (pvz., ežerai — pagal plotą, upės — pagal ilgi, gyvenvietės — pagal

Biografiniuose straipsniuose po pavardės ir vardo laužti- niuose skliaustuose rašomi asmens gimimo bei (po brūkšnio) mirties data ir vieta. Jei asmuo gyvas arba nežinoma jo mir- ties data, prieš gimimo datą rašoma santrumpa „g.“ („gimęs“); jei nežinoma asmens gimimo data, jo mirties data rašoma po santrumpos „m.“ („miręs“).

Vietovių pavadinimai rašomi tokie, kokie buvo aprašo- mo fakto metu, dažnai paprastuose skliaustuose nurodant ir dabartinį vietovės pavadinimą; jeigu vietovė mažai žinoma, skliaustuose paaiškinama jos vieta (pagal dabartinę administracinę padėti).

Atstumai straipsniuose apie geografinius objektus nuro- domi tiesia linija (ne keliais).

Iliustracijos vienos įterpiamos į straipsnių tekstą, kitos spausdinamos įklijose (vienaspalvėse bei spalvotose). Paraše po kiekviena tekstine iliustracija tamsesniu (pusjuodžiu) šrif- tu išskirta iliustruojamojo straipsnio antraštė. Jeigu iliustruo- jama kuri nors sudėtinio straipsnio dalis, paraše po straipsnio antraštės nurodomas ir tos dalies numeris. Straipsniuose teks- tinės iliustracijos žymimos santrumpa „pav.“ bei atitinkamu numeriu, raide, o puslapiniai iliustracijų rinkiniai (taip pat ir iliustracinės įkliįjos) — santrumpa „pav. rink.“.

gyventojų skaičių), veiklos džios datą.

Kai straipsnio antraštė yra daugiareikšmė, jame papras- tai kalbama tik apie tą reikšmę, kuri svarbi lituanistinių požiūriu ir kuriai nušviesti yra pakankamai lituanistinės me- džiagos. Pavyzdžiui, straipsnyje „„Analogija“ rašoma tik apie lingvistinę analogiją (analoginius darinius lietuvių kal- boje) ir nekalbama apie analogijos reiškinius biologijoje ir kt, srityse.

Didesni straipsniai skirstomi skyriais bei poskyriais, ku- rių antraštės spausdinamos didžiosiomis šviesaus šrifto raidė- mis. Kai kurių straipsniuose aprašomų dalykų pavadinimai iš- skiriami tamsesniu (pusjuodžiu) šriftu; tokiu pat šriftu spaus- dinami ir antraščių sinonimai, rašomi tuoj pat po antraštės arba toliau, straipsnio tekste.

Straipsnio tekste pasviru šriftu (kursyvu) išspausdintieji žodžiai (išskyrus svetimų kalbų žodžius antraščių etimologi- niuose aiškinimuose bei lotyniškus biologinius terminus) reiškia nuorodą į kitą straipsnį; kai kada prieš nuorodą dar rašoma „ž.“ („žiūrėk“). Kiekviena nuoroda žymi, kad papildo- mų žinių skaitomo straipsnio tema galima rasti kitame straips- nyje, kurio antraštė — kursyviniu šriftu išspausdintieji žodžiai.

Nemaža straipsnių yra kompleksiniai, aprėpia daugelį gretimų objektų. Todėl, neradus straipsnio rūpima tema, rei- kia ieškoti straipsnio platesne tema. Pavyzdžiui, enciklopedi- joje nėra straipsnio „Anykščių šilelis“, bet žinių apie šitą šilą galima rasti straipsnyje „Anykščių miškai“, nėra straipsnio „Žemės ūkio bankas“, bet ši tema dėstoma straipsnyje „Ban- kai“; tik nedaugeliui respublikos gamyklų skiriami atskiri straipsniai, kitos gamyklos aprašomos arba straipsniuose apie atitinkamas pramonės šakas, apie atitinkamus gaminius, arba straipsniuose apie gyvenvietes, kuriose gamykla veikia,

organizacijos — pagal pra-

Enciklopedijoje po datų nerašomas žodis „metai“, po įvairių objektų personalinių pavadinimų — žodis „vardo“; po kaimų pavadinimų dažnai nerašomas žodis „kaimas“.

Bibliografinių rodyklių paskirtis — rekomenduoti skaitytojui literatūrą, plačiau ir giliau nušviečiančią enciklo- pedijos straipsnyje aprašytą dalyką. Bibliografinė medžiaga apie straipsnyje aprašytą dalyką spausdinama straipsnio pa- baigoje (po santrumpos „Lit.:“). ,

Kai kurių biografinių straipsnių bibliografinėse rodyklėse, be literatūros apie aprašytą asmenį skyriaus (Lit.:), yra: raštų skyrius (Ršt.:), kuriame informuojama apie pagrin- dinius aprašyto asmens raštų leidinius (dažnai tik apie tuos, kurie neminimi pačiame straipsnyje); leidinių skyrius (Leid.:), kuriame informuojama apie to asmens parengtas teks- tų publikacijas arba apie jo nežodinės kūrybos publikacijas (gaidų, reprodukcijų rinkinius); vertimų skyrius (Vert.:), kuriame informuojama apie svarbiausius to asmens atliktus meninius vertimus.

Bibliografinių rodyklių pradžioje duodami marksizmo- leninizmo klasikų veikalai ir partijos bei vyriausybės doku- mentai; kita bibliografinė medžiaga rašoma chronologine tvarka.

Jei straipsnio antraštės žodį (ar žodžius) tenka vartoti straipsnio tekste, dažniausiai rašoma tik pirmoji žodžio raidė pvz., ANTAKALNIS — A., „AUŠRA"—,„A.", GELEŽIES AMŽIUS — G. a.

(ar pirmosios žodžių raidės),

abs. — absoliutinis, absoliutus adm. — administracinis; admirolas adv. — advokatas

agit.— agitacijos, agitacinis

agr. — agronomas

agrar. — agrarinis

akad. — akademikas

akt. — aktorius

alb. — albanų, albaniškas

a. 0. — and others (angl. „ir kiti")

apyg. — apygarda

apyl. — apylinkė

apys. — apysaka

aPs. — apsakymas; apskritis

archit. — architektas; architektūrinis

archit-ra — architektūra

arm. — armėnų, armėniškas

art. — artistas

asist, — asistentas

astr. — astronomas

AT — Aukščiausioji Taryba

ats. red. — atsakingasis redaktorius

auton, — autonominis

azerb, — azerbaidžanų, azerbaidžaniškas

B. — Berlin (Berlynas)

baltr. — baltarusių, baltarusiškas

Bd. — Band (vok. „tomas“)

Bde. — Bžnde (vok. „„tomai“)

biol. — biologas; biologijos, biologinis

BTSR — Baltarusijos "Tarybų Socialistinė Res- Publika

bulg. — bulgarų, bulgariškas

Ch. — Chicago (Čikaga)

chem. — chemikas; chemijos, cheminis

€iv. — civilinis

CK — Centro Komitetas

CZ. — częšč (lenk. „,dalis“)

D. — Didysis

4. — dalis

dab. — dabar; dabartinis

dail. — dailininkas

dem. — demokratinis

dep. — departamentas

deš. — dešinysis

dgs. — daugiskaita

didž. — didžiausias

dir. — direktorius

dirig. — dirigentas

d-ja — draugija

4-metis — dešimtmetis

dol. — doleris

DŽDT — darbo žmonių deputatų taryba

€. a. — et autres (pranc. „ir kiti")

€il. — eilėraščių; eilėraštis

ež. — ežeras

tasc. — fascicule siuvinis“)

feod. — feodalizmo, feodalinis

filol. — filologijos, filologinis

tilos. — filosofas; filosofijos, filosofinis

fin, — finansų, finansinis

Liz. — fizikas; fizikos, fizinis

fiziol. — fiziologas; fiziologijos, fiziologinis

f-kas — fabrikas

f-tas — fakultetas

8. — gatvė; gimęs

8al. — galininkas

želžb. — gelžbetoninis

Ren. — generalinis; generolas

(pranc. ,,publikacija“, ,,są-

ciklopedijoje):

geod. — geodezijos, geodezinis geogr. — geografas; geografijos, geografinis geol. — geologas; geologijos, geologinis

geom. — geometrijos, geometrinis germ. — germanų

gyd. — gydytojas

gyv. — gyvenamasis; gyventojas

g-ja — gimnazija

g-la — gamykla

vlžk. — geležinkelis

glžk. st. — geležinkelio stotis gr. — graikų, graikiškas grož. — grožinis

gruz. — gruzinų, gruziniškas gub. — gubernija

H. — Heft (vok. „„sąsiuvinis“) h — valanda

hebr. — hebrajų, hebrajiškas ide. — indoeuropiečių

įk. — įkurta įl. — ilanka imp. — imperatorius; imperialistinis

įnag. — įnagininkas in-tas — institutas

isp. — ispanų, ispaniškas

ist. — istorijos, istorinis; istorikas įst. — įsteigta

išl. — išleista

išsp. — išspausdinta

įv. — įvairus

j. — jūra

jap. — japonų, japoniškas

jaun. — jaunesnysis K. — Kaunas

k. — kalnas; kalba kair. — kairysis kand. — kandidatas kapit. — kapitalistinis kar. — karo, karinis

kilm. — kilmininkas kirg. — kirgizų, kirgiziškas kn. — knyga

koef. — koeficientas

kom. — komunistinis

komp. — kompozitorius konc. — koncentracijos koop. — kooperacijos, kooperatinis koresp. — korespondentas kosm. — kosminis

kpt. — kapitonas

kr. — kraštas

k-tas — komitetas

kun. — kunigas

kun-stė — kunigaikštystė kun-štis — kunigaikštis L, — London (Londonasįj laikr, — laikraštis

leid. — leidimas

liet. — lietuvių, lietuviškas

lyg. — lyginamasis lingv. — lingvistikos, lingvistinis lit. — literatūros, literatūrinis

lit-ra — literatūra

LKJS — Lietuvos junga

LKP — Lietuvos Komunistų partija

LLKJS — Lietuvos nimo sąjunga

lot. — lotynų, lotyniškas

Komunistinė jaunimo są-

Lenino Komunistinė jau-

Be to, enciklopedijoje plačiai vartojamos ir kitos san- trumpos. Toliau duodamos tik tos santrumpos, kurios litera- tūroje rečiau pasitaiko (arba vartojamos vien tik šioje en-

Lpz. — Leipzig (Leipcigas)

It — litas

Itn. — leitenantas

LŪT — Liaudies ūkio taryba M. — Mažasis; Mocksa (Maskva) m. — miręs

MA — Mokslų akademija maks. — maksimalus

m. dr. — mokslų daktaras med. — medicinos, medicininis mgr. — magistras

min. — minimalus; ministras miner. — mineralogijos; mineralinis m-ja — ministerija

mjr. — majoras

m. kand. — mokslų kandidatas mkt. — mokytojas

m-la — mokykla

mold. — moldavų, moldaviškas mot. g. — moteriškoji giminė MT — Ministrų Taryba

muz. — muzikos, muzikinis nac. — nacionalinis

naud. — naudininkas

neleg. — nelegalus

N. Y. — New York (Niujorkas) ofic. — oficialus

okup. — okupacijos, okupacinis ol. — olandų, olandiškas

org. — organinis

org-ja — organizacija

P. — Paris (Paryžius)

p. — pietų, pietinis; pietūs; puslapis

pab. — pabaiga

pagr. — pagrindinis

par. — parašyta

part. — partijos, partinis

partiz. — partizaninis

past. — pastatyta

pav. — paveikslas (MLTE iliustracija)

pavad. — pavaduotojas

pav. rink. — paveikslų rinkinys

pirm. — pirmininkas

plg. — palygink

p-lis — pusiasalis

pik. — pulkininkas

pogr. — pogrindinis

pplk. — papulkininkis

pr. — pradinis; pradžia

pram. — pramonės, pramoninis

pranc. — prancūzų, prancūziškas

priv. — privatinis, privatus

pr. m. €e.— prieš mūsų erą

prof. — profesinis; profesorius

profs-ga — proisąjunga

prov. — provincija

pt. — part (angl., pranc. „ dalis“)

publ. — publikacija

pvz. — pavyzdžiui

I. — Iytai; rytų, rytinis

real. — realistinis; realinis

red. — redaktorius

resp. — respublikinis

rev. — revoliucijos,

rež. — režisierius

rink. — rinkinys

rj. — rajonas

RKP(b) — Rusijos Komunistų partija (bolševikų)

(MLTE iliustracijų)

revoliucinis

Ircm.-- romanas; romėnų, romėniškas RSDDP — Rusijos Socialdemokratų darbininkų partija

RSDDP(b) — Rusijos Socialdemokratų darbinin- kų partija (bolševikų)

rum. — rumunų, rumuniškas

S. — Seite (vok. ,„puslapis“)

s — sekundė -

s. — sala; stronica (lenk. ,,puslapis“) san. — sanitarijos, sanitarinis

sąs. — sąsiauris; sąsiuvinis

s-d. — socialdemokratų, socialdemokratinis sekr. — sekretorius

s-ga — sąjunga

simf. — simfoninis

sk. — skyrius

skr. — sanskrito

sl. — slavų, slaviškas

slap. — slapyvardis

+ soc. — socialistinis

sr. — sritis stat. — statybos, statybinis str. — straipsnis

stud. — studentas sutr. — sutrumpintai svarb, — svarbiausias

š. — šiaurė; šiaurės, šiaurinis šauksm. — šauksmininkas

T. — Teil (vok. „dalis“)

t. — tomas Ė

tadž. — tadžikų, tadžikiškas

tarpt. — tarptautinis

terit. — teritorinis

tikr, — tikrasis

t-metis — tūkstantmetis

tot. — totorių, totoriškas

t-ra — temperatūra

turkm. — turkmėnų, turkmėniškas

u. — upė

u. a. — und andere (vok. „ir kiti") ukr. — ukrainiečių

un-tas — universitetas

uzb. — uzbekų, uzbekiškas

V. — Vilnius

v. — vakarai; vakarų, vakarinis; vertė vard. — vardininkas

v-ba — valdyba

ved. — vedėjas

vert. — vertėjas B vid. — vidurinis, vidutinis; vidurys; vidutiniškai viet, — vietininkas

vykd, — vykdomasis

Vyr. — vyresnysis

vyr. g. — vyriškoji giminė

visuom. — visuomenės, visuomeninis

visuot. — visuotinis

vls. — valsčius

vnk. — vienkiemis

vns. — vienaskaita

vnt. — vienetas

vok, — vokiečių, vokiškas

vol. — volume (angl., pranc. ,„tomas")

z.— zeszyt (lenk. „sąsiuvinis“)

zool. — zoologas; zoologijos, zoologinis

ž.— žiūrėk

žin. — žurnalas

Žž. Ū. — žemės ūkio

BBHI!, — BHINYCK (Ius. vinis")

KH, — KHKra (rus. ,,„knyga“)

A.— Aenunrpas (Leningradas)

OTB,. PEeĄ.— OTBeTCTBeHHBHIHĖ pegaKTOp (rus. „atsakingasis redaktorius“)

NOĄ PEeA.— IOĄ PpeAakuneš (rus. ,,„redaguota“)

CM6 — CankT-MeTep6ypr (Sankt-Peterburgas)

c.— cTpaHnHųa (rus. „puslapis“)

T. — TOM (rus. „„tomas")

ų— YaCT5 (rus. ,„dalis“)

„publikacija“, ,„sąsiu-

A, a, Ą, ą— lietuvių abėcėlės pirmoji ir antroji raidės. Raide A, a žymimos dvi liet. kalbos balsinės fonemos: kir- čiuota ir nekirčiuota trumpoji „A“, pvz., „tada“, „tas“, „teka“, „takū“, ir kirčiuota ilgoji „a“, pvz., „raktas“, „arti“. Rai- de Ą, ą žymima ilgoji „a“, kilusi iš „an“, pvz., „ąžuolas“ iš ,,„anžuolas“, „kąs- ti“ iš „kansti“. Ilgasis balsis „a“ būna tvirtapradis, pvz., „antis“, „gąstelėti“, tvirtagalis, pvz., „kasa“, „aną“, ir ne- kirčiuotas, pvz., „žąsis“, „piktą“. „A“ ir „A“ yra užpakalinės eilės žemutinio pa- kilimo nelūpiniai balsiai. Fonema „ad“ yra kiek uždaresnė už „a“. Po minkš- tųjų priebalsių ir po „j“ abi jos su- priešakėja, pvz, „laukia“, „šaūkia“, „tokią“, „artojas“, „vėjas“.

„ABC"— buržuazinis liberalinis dienraš- tis lietuvių kalba, ėjęs 1933—34 Kaune.

ABDULSKAITĖ Birutė [Slapšienė; g.

1913.11.10 Salantuose] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstiečių. Nuo

1933 Komunistų partijos narė. 1934 LKP Salantų parajonio k-to sek- retorė. Jai vadovau- jant, buvo suorgani- zuotos 6 pogr. par- tinės kuopelės: Sa- lantuose (3), Gargž- delėje ir Žeimiuose (Kretingos rj.), Ginta- liškėje (Plungės rj.), 5 komjaunimo kuo- pelės, buvo leidžia- mi komunistiniai at- sišaukimai, multipli- kuojami LKP CK. atsišaukimai. 1936 drauge su M. Junču-Kučinsku leido at- Sišaukimus, kuriais buvo raginama boi- kotuoti rinkimus į faš. seimą ir sudaryti antifašistinį liaudies frontą. Už kom. veik- lą kelis kartus suimta ir kalinta, 2 kartus ištremta į Dimitravo priverčiamojo dar- bo stovyklą. 1939 išrinkta LKP Kretin- 80s aps. k-to sekretore. 1940 dirbo LKP Kretingos aps. k-te, buvo išrinkta Liau- dies Seimo atstove. D. Tėvynės karo me- tais gyveno Jaroslavlio srityje. Po karo vėl dirbo LKP Kretingos aps. k-te. 1940—47 Lietuvos TSR AT Prezidiumo narė. 1946—48 mokėsi Resp. partinėje m-loje Vilniuje. 1948—56 dirbo part. darbą Telšiuose ir Šilutėje. Nuo 1956 Pensininkė.

ABĖCĖLĖ, raidynas, alfabetas, — tam tik- ra tvarka išdėstytų garsinio rašto siste- mos raidžių visuma. Dabartinė lietuvių A. — kiek perdirbta, papildyta lotynų A. Nuo pirmosios liet. knygos (1547 M. Mažvydo katekizmo) iki XX a. pr. ji keitėsi ir įvairavo. Nuo XVIII a. pab. liet. raštuose, išskyrus R. Prūsijos lei- dinius, visiškai įsigalėjo lot. spaudme- nys. Caro valdžia 1864—65 uždraudė spausdinti liet. knygas ir kt. leidinius lot. spaudmenimis ir mėgino prievarta įvesti rusų A. (kiek modifikuotą, su rai-

dėmis ė, j, y). Lietuvių tauta, rusų tau- tos progresyviųjų jėgų palaikoma, visą laiką tam draudimui priešinosi. Pagaliau 1904, rev. pakilimo laikotarpiu, šį drau- dimą caro valdžia buvo priversta panai- kinti.

Lietuvių A. istorijoje ypač įvairavo žymėjimas tų garsų, kuriems sen. lotynų A. neturi spec. raidžių (sč“, „Šš“, „ė“, „ū“...). Apskritai, sen. raštuose raidės vartotos nenuosekliai: tas pats garsas dažnai buvo žymimas įv. raidėmis (pvz., Mažvydas garsą „j“ žymėjo raidėmis i, ij, į, įh, y, g, gh; S. Slavočinskis gar- są „š'— $z, Jž, (Ž, sž, s, Š, P, (3, Sė. 585 $3), o ta pačia raide — įv. garsai (pvz., Mažvydas raide i žymėjo garsus „i“, j“ ir priebalsių minkštumą). Gar- sas „š“ R. Prūsijoje iki D. Kleino gra- matikos (1653) paprastai buvo žymimas raidžių junginiu fch, vėliau įsigalėjo £; Lietuvoje iš pat pradžių buvo vartoja- ma J, kurią vėliau atstojo sz (su va- riantais). Garsas „č“ buvo žymimas c4 ir cz; R. Prūsijoje „ž“ iki Kleino— £, vė- liau —3, Lietuvoje į, ž(ž). Raidės š, č (čekų vartojamos nuo J. Huso laikų) pradėtos propaguoti XIX a. vid. (J. Juš- kos „Kalbos lietuviško liežuvio“, 1861), tačiau praktikos reikalui jos plačiau imtos vartoti tik XIX a. pab. Raidė Žž įsigalėjo kiek anksčiau. Garsas „„v“ buvo žymimas w, ir tik XIX a. vid. pradėjo rastis raidė v (A. Šleicheris, A.ir J. Juš- kos), visiškai įsigalėjusi XIX a. pabai- goje. V buvo vartojama ir sen. raštuo- se, tačiau paprastai tik žodžio pradžios garsui „u“ reikšti (jau Mažvydo; tik B. Vilento v kartais žymi „v“). Rai- dė /, sporadiškai ir be aiškesnės paskir- ties pasitaikanti jau Mažvydo raštuose (plg. „lauk“, „mulas“ ir „lieBuwius“, „Slepiefii"), tvirtai įsigalėjo Lietuvoje (kietajam „1“ žymėti) ir išnyko tik

XIX a. pab. Kitų priebalsių žymėjimas nedaug tėra keitęsis (nebent minėtinas raidžių dvigubinimas, būdingas R. Prū- sijos raštams, plg. (f, kk, dd ...). Rai- dės ą, ę (rankraščiuose ir a, e) nosiniams balsiams žymėti buvo vartojamos nuo Mažvydo katekizmo; jų pavyzdžiu kiek vėliau buvo sukurtos į, ų (rankraščiuose ir i, H pastarosios, Kleino gramatikos įtvirtintos, R. Prūsijoje buvo vartojamos visą laiką, o Lietuvoje grąžintos (jau dab. formos) tik XIX a. antrojoje pusė- je. Raidę ė (garsui „ė“ žymėti) pirma- sis plačiau vartojo Kleinas. R. Prūsijoje ji pamažu virto ė. Lietuvoje ė teįsiga- lėjo (pradžioje kartu su ė) XIX a. pab. Raidė 4 (dvigarsiui „uo“ žymėti), pradė- ta vartoti Mažvydo 1559, tvirtai įsiga- lėjo R. Prūsijoje; Lietuvoje Ž pradžioje irgi vartota (M. Daukšos, iš dalies ano- niminio 1605 katekizmo), tačiau netru- kus labiau paplito uo (jau M. Petkevi- čius 1598, K. Širvydas), ir tik XIX a. antrojoje pusėje su ja vėl kurį laiką konkuravo Z. Iš visų dabartinės liet. A. raidžių vėliausiai įsigalėjo ū (garsui „ū“ žymėti); sen. raštuose ji tik retkar- čiais vartota (pvz., Vilento). Nuosekliau (bet tik nekirčiuotam „ū“) ją ėmė var- toti A. Šleicheris ir F. Kuršaitis, o ū rei- kalingumą ir ne kalbos mokslo raštams pirmas plačiau aiškino J. Jablonskis (1893). XIX a. pab. ū dar mažai kas var- tojo. Iš visų A., esančių liet. kalbos elementoriuose (nuo Mažvydo) ir spaus- dintose gramatikose (nuo Kleino), Jab- lonskio gramatikos (1901) A. pirmoji visiškai sutampa su dabar vartojama liet. A. (tokia pat A. vartota „Lie- tuviškos gramatikėlės" litografuotame konspekte 1899). V. Kudirkos suda- rytų rašybos taisyklių „Statrašos rams- čiai“ (1890, litografuotas leid.) A. nuo dabartinės A. iš esmės tesiskiria tuo, kad joje nėra ū. Dėl kai kurių raidžių vartojimo dar buvo kiek svyruota ir po Jablonskio gramatikos pasirodymo (pvz., K. Būga 1913 ir 1915 dar turėjo ginti y ir ypač ū reikalingumą), tačiau nei rašybos praktikos svyravimai, nei teo- riniai A. reformos projektai tolesnei liet. A. raidai didesnės reikšmės nebeturėjo. Tokiu būdu šimtmečių eigoje lot. A. pagrindu liet. raštijoje nusistojo savita liet. A., kurią sudaro 32 raidės, išdėsty- tos tokia tvarka: Aa (Ąą), Bb, Cc, Čč, Dd, Ee (Eę, Ėė), Ff, Gg, Hh, Ii (Įį, Yy),

10 ABE—ABR

Jj, Kk, Ll, Mm, Nn, Oo, Pp, Rr, Ss, Šš, Ti, Uu (Ųų, Ūū), Vv, Zz, Žž. (Abėcėliš- kai rikiuojant žodžius žodynuose, rodyk- lėse ir pan., skliausteliuose įrašytieji rašmenys atskiromis raidėmis nelaiko- „mi: ą traktuojama kaip a; ę ir ė — kaip e; į ir y— kaip į; ų ir ū— kaip u.) Šalia raidžių kai kuriems priebalsių garsams reikšti vartojami dar ir vad. dviraidžiai ch, dz, dž.

Lit.: Lietuvių literatūros istorijos chresto-

matija, V., 1957; Z. Zinkevičius, Kaip žmonės išmoko rašyti, V., 1958.

ABEKAS Fredas [tikr. Akelaitis Motie- jus; g. Piliakalniuose (Kapsuko rj.) — m. 1947.IV.10 Čikagoje] — JAV lietu- vių pažangus visuomenės veikėjas, žur- nalistas. Po „Spalio revoliucijos iš JAV atvyko į Tarybų Ru- siją. Apie 1920 grį- žęs į JAV, 16 metų dirbo Čikagos „„Vil- nies“ dienraščio re- dakcijoje. Vadovavo JAV pažangiųjų lie- tuvių delegacijai Pa- saulio lietuvių kon- grese, įvykusiame 1935 Kaune. Kon- greso tribūną panau- dojo pareikšti griežtam Amerikos lietu- vių protestui prieš Lietuvos faš. valdžią, reikalavo laisvės polit. kaliniams. Grį- žęs iš kongreso, 1935 Čikagoje išleido brošiūrą „Lietuva 1935 metais. Dar- bininkų ir valstiečių kovos prieš Ant. Smetonos diktatūrą ir lietuvių kongresas Kaune“.

ABICHTAS (Abicht) Adolfas [1793 Er- langene (Vokietija) — 1860.VII.15 Vil- niuje] — gydytojas terapeutas. G-ją ir un-tą baigė Vilniuje. 1816 gavo medi- cinos daktaro laipsnį. Dirbo Joniškėlio ligoninėje, vėliau med. studijas gilino V. Europoje. 1823 paskirtas Vilniaus un-to terapinių klinikų profesoriaus padėjėju. 1827 gavo profesoriaus var- dą. Dėstė bendrąją patologiją, bendrą- ją terapiją ir med. istoriją. Uždarius Vilniaus un-tą, dėstė Medicinos-chirur- gijos akademijoje. 1840 Vilniuje iš- leistas lotynų kalba A. parašytas tera- pijos vadovėlis „Bendrosios terapijos nuostatai“ (,„Institutiones therapiae ge- neralis“). Išliko litografuotas jo paskai- tų konspektas. A. garsėjo kaip geras diagnostas. Buvo mėgstamas Vilniaus varguomenės, nes dažnai gydė nemo- kamai.

ABICHTAS Johanas Heinrichas [1762 Folksštate (Vokietija) — 1816 Vilniu- je] — vokiečių filosofas idealistas, I. Kanto ir K. Reinholdo filosofijos ša- lininkas. Dėstė filosofiją Erlangeno un-te (Vokietija). 1804—16 Vilniaus un-to profesorius, lotyniškai dėstė logiką, fi- losofiją, psichologiją. Vokiečių ir loty- nų kalbomis parašė keliolika filosofijos veikalų.

ABISAVAS — buvęs ežeras Zarasų Ij., 8 km i š. v. nuo Salako. Iki Antalieptės hidroelektrinės užtvankos pastatymo (1959) jo plotas buvo 57 ha. Pastačius užtvanką, ežero vandens lygis pakilo 33 m, ir A. įsiliejo į Anialieptės marias.

ABISTA, Vobista, — upė Alytaus ir Va- rėnos Ij, Varėnės deš. intakas. Ilgis 22 km, baseino plotas 87 kmž. Prasi- deda Čižiūnų apylinkėse, 7 km į š. v. nuo Daugų. Teka į p. r. per Noso, Ne- veiglo, Gilūšio, Daugų, Savisto ežerus ir įteka į Varėnę 16,5 km nuo jos žiočių, ties Geidukonimis. Vid. nuoly- dis 215 cm/km, o 0,5 km ruože aukš- čiau Gilūšio ežero 1600 cm/km. Vid. de- kitas žiotyse 0,63 m*/s. Prie A. yra 2 vandens malūnai — Dauguose ir Gei- dukonyse. Netoli žiočių A. kerta Vil- niaus— Alytaus plentas.

ABLINGA — kaimas Klaipėdos rj., Ant- kopčio apyl., 4 km į š. nuo Endriejavo, prie kelio į Kulius. 95 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1958). Pro kaimą teka Apšruo- tis (Žvelsos intakas). Į p. nuo A. yra Tickinų miškas. 1941.VI.23 vok. fašistai ir vietiniai burž. nacionalistai padegė kaimą ir sušaudė 42 gyventojus — 35 iš A. ir 7 iš gretimo Žvaginių kai- mo. Sušaudytųjų tarpe buvo taryb. aktyvistai P. Šakinis, A. Sausarys, Bal- tuonių, Ložių, Šiaulyčių, Joknių, Srė- balių ir kt. šeimos. Nužudytųjų atmi- nimui į š. v. nuo A., Žvaginio kalne, 1960 pastatytas obeliskas.

ABRAITIENĖ Liudvika [g. 1908.V.17 Že- beriuose (Kelmės rj.)] — gydytoja oftal- mologė, medicinos mokslų kandidatė (1960). 1933 baigė Kauno un-tą. Nuo 1934 akių ligų gydytoja Šiaulių, Kauno ligoninėse. Periodinėje spaudoje paskel- bė moksl. straipsnių apie trachomą ir kitas akių ligas.

ABRAITIS Blažiejus [g. 1899.VIII.16 Tu- pikuose (Šakių rj.)] — gydytojas histo- logas, embriologas, medicinos mokslų daktaras (1938). 1933 baigė Kauno un-tą. Nuo 1934 dirbo Kau- no un-to histologi- jos ir embriologijos katedros asistentu. 1936—37 tobulinosi Pragos un-te. Nuo 1939 docentas, histo- logijos ir embriolo- gijos katedros vedė- jas. Nuo 1946 pro- fesorius. Ėjo įvai- rias adm. pareigas: 1944—45 Kauno un-to med. f-to pro- dekanas, 1946 dekanas, 1947—50 un-to prorektorius mokslo reikalams, 1951— 1953 Kauno Med. in-to gydomojo f-to dekanas, 1958—63 in-to prorektorius mokslo reikalams. Tiria neląstelinių gy- vosios medžiagos formų vystymąsi gy- vulių bei žmogaus akyje ir odoje, žmo- gaus gemalinių apdangalų inervaciją bei skrandžio gleivinės amžinius pakitimus. A.— vienas Lietuvos TSR Anatomų, his-

tologų ir embriologų d-jos iniciatorių. Parašė monografiją „Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kū- no paviršiaus vietose“ (1939), vadovėlį „Žmogaus embriologija“ (1962), paskel- bė moksl. straipsnių.

ABRAMAUSKAS Stasys [g. 1927.X.16 Nevaišiuose (Lydos rj, Baltarusijos TSR)] — inžinierius architektas. 1950 baigęs Kauno un-tą, dirba ped. darbą Kauno Politechnikos in-te. Nuo 1960 TSKP narys. Išspausdino moksl. straips- nių Lietuvos archit-ros ir technikos is- torijos klausimais: apie Tytuvėnų archit. ansamblį, plytų dydžius XIV—XV a. Lietuvos archit-ros paminkluose, Lietu- vos gardines pilis, XV—XVI a. mūro konstrukcijas Lietuvoje ir kt. Tyrinėjo Lietuvos TSR archit-ros paminklus, rū- pinosi jų restauravimu.

ABRAMAVIČIUS Faivušas [g. 1894.III.22 Panevėžyje| — revoliucinio judėjimo da- Iyvis. Kilęs iš darbininkų. 1918 Panevė- žyje istojo į LKP. Buvo LKP Panevė- žio rj. k-to narys. Dalyvavo kovoje už Tarybų valdžią Lietuvoje 1918—19. Re- dagavo (1919) rusų kalba ėjusį laikr. „Izvestija Ponevežskogo Soveta rabo- čich deputatov“ („Panevėžio Darbininkų deputatų tarybos žinios“). Nuslopinus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbo spaus- tuvininku Kaune. Buvo LKP Kauno rj. K-to nariu, paskui rajono E-to sekreto- riumi Šiauliuose, Marijampolėje. Metus pasimokęs Vakarų tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje, 1922 grįžo į Kau- ną, dirbo spaustuvėse. 1923 kooptuotas, o 1924 LKP IV suvažiavimo išrinktas į LKP CK. 1925 Maskvoje dirbo žydų laikr. „Der emes“ („Tiesa“) redakcijoje. 1926 pavasarį atvyko į Kauną dirbti po- grindinio partinio darbo ir buvo išrink- tas LKP CK organizacinio biuro sek- retoriumi. 1926 redagavo legalų žydų laikraštį „„Arbeter lebn“ („Darbinin- kų gyvenimas“). Faš. perversmo metu (1926.XII.17) suimtas ir K. Poželos bei kitų byloje karo lauko teismo nuteistas kalėti iki gyvos galvos; pagal 1928 ani- nestiją bausmė buvo sumažinta iki 15 metų. Dėl neteisingo nusistatymo malonės prašymų klausimu LKP CK sek- retoriatas 1927 pašalino A. iš CK narių. Už frakcinę veiklą 1929 pašalintas iš LKP. 1933 paleistas iš Kauno kalėjimo 3 mėn. sveikatos pataisyti. Lietuvos Rau- donosios pagalbos org-jos CK padeda- mas, pasitraukė į Tarybų Sąjungą. Dir- bo spaustuvėje Leningrade. Asmenybės kulto sąlygomis neteisėtai represuotas (1936). 1956 reabilituotas. Nuo 1956 gy- vena Vilniuje. 1957 jam pripažintas TSKP nario stažas nuo 1918 (su pertrau- ka 1929—35). Periodinėje spaudoje iš- spausdino atsiminimų apie rev. veiklą. Kartu su L. Šausu dokumentinėje apy- braižoje „Mirties nuosprendis“ (V., 1960) aprašė faš. perversmą ir keturių komu- nistų sušaudymą.

ABRAMAVIČIUS Geršonas [g. 1906.11.10 Zarasuose] — revoliucinio judėjimo da- lyvis. Darbininkas. Nuo 1927 Komunis- tų partijos narys (1927—30 LKP Klai-

pėdos org-joje). Už rev. veiklą buvo ka- linamas 8 metus. 1940—41 Kaune dirbo adm. darbą. D. Tėvynės karo metais tarnavo Raudonojoje Armijoje. Nuo 1945 pab. tarnautojas Kaune.

ABRAMAVIČIUS Girša [g. 1911.XII.11 Onuškyje (Rokiškio rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 1928 įstojo į LKJS. Už rev. veiklą 1929 pašalintas iš Ro- kiškio g-jos. 1930 dirbo raidžių rinkė- jų; buvo išrinktas LKJS Rokiškio para- jonio k-to sekretoriumi. Nuo 1931 Ko- munistų partijos narys. Už rev. veiklą 1932 nuteistas 4 metus kalėti. 1937 dir- bo spaustuvėje Kaune; buvo spaustuvi- ninkų pogrindinės part. kuopelės sek- retorius. 1938—39 buvo kalinamas Kau- no IX forte ir Dimitravo priverčia- mojo darbo stovykloje. Bendradarbiavo LKP pogr. laikraščiuose. 1940 Lietuvos Liaudies pagalbos s-gos CK instruk- lorius, vėliau CK sekretorius. D. Tėvy- nės karo metais Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos pulko vado pavaduo- tojas polit. reikalams; demobilizuotas majoro laipsniu. Iki 1957 Lietuvos TSR Polit. ir moksl. žinių skleidimo d-joje skyriaus vedėjas. Nuo 1957 Lietuvos TSR MT inspektorius.

Ršt.: Tiesos beieškant, [dokumentinė apy- braiža apie L. Adomauską], V., 1960; G. Abra- mavičius, A. Berlozovas, Ištikimybė [dokumen- tinė apysaka apie P. Zibertą], V., 1965. ABRAMAVIČIUS Jurgis [1915.11.25 Lie- palotuose (Vilkaviškio rj.) — 1935.IX.23 Gražiškiuose (Vilkaviškio rj.)] — revo- liucinio judėjimo dalyvis. Ž. ū. darbinin- kas. 1935 valstiečių streiko metu akty- Viai kovojo prieš faš. režimą Lietuvoje, platino antifaš. atsišaukimus Gražiškių apylinkių valstiečių tarpe, drauge su ki- tais 1935.IX.22 išvadavo iš Gražiškių da- boklės suimtus valstiečių streiko akty- vistus. Rytojaus dieną, vėl mėginant išvaduoti kitus suimtuosius, buvo polici- jos nužudytas.

ABRAMAVIČIUS Liudvikas [1879 Mask- voje — 1939.II.9 Vilniuje] — žurnalistas, bibliofilas, kolekcionierius. Krokuvos un-te įgijo istoriko specialybę. Nuo 1905 bendradarbiavo lenkų burž. spau- doje. 1911—38 redagavo ir leido laikr. „Przegląd wilenski" („Vilniaus apžval- ga“), kuriame propagavo gerus lietuvių ir lenkų santykius, kovojo prieš lenkiš- ką nacionalizmą. 1925—39 Vrublevskių bibliotekos (Vilniuje) moksl. pagalbos K-to pirmininkas. Šiai bibliotekai dova- nojo retų XVI-XVIII amžių Vilniaus Spaudinių bei paveikslų kolekciją. Liko A. rankraščiai lenkų kalba: „Bibliografi- Ne medžiaga apie buvusią Lietuvos Di- džiąją Kunigaikštystę“ ir „Lietuva pir- mojo pasaulinio karo metu“.

Ršt.: L. Abramowicz, Cztery wieki drukarst- wa w Wilnie 1525—1925, Wilno, 1925. ABRAMAVIČIUS Simonas [g. 1916.V.21

INauniuose (Alytaus rj.)] — revoliuci- Bio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. dar- bininkų. Nuo 1935 LKJS narys, nuo 1939 Komunistų partijos narys. Pogr. darbą dirbo Alytuje. 1940—41 adm. darbuotojas Alytuje. 1942—44 tarnavo

audonosios Armijos 16 liet. divizi-

joje. Nuo 1945 adm. darbuotojas Tra-

kuose, Varėnoje, Kuršėnuose, Vabal- ninke, Joniškyje, Pasvalyje, Paven- čiuose.

ABRAMAVIČIUS Vladas [1909.V.9 Nau- jadvaryje (Trakų rj) — 1965.XI.16 Vilniuje] — kultūros istorikas, bibliogra- fas. 1930 Vilniuje baigė lenkų g-ją, 1930—39 dirbo lenkų burž. spaudoje. 1951 baigė Vilniaus un-tą, įgydamas istoriko specialybę. Nuo 1945 Lietuvos TSR MA centr. bibliotekos rankraščių sk. vedėjas. Išleido keliolika knygų lie- tuvių ir lenkų kalbomis — biografinių, istorinių, kraštotyrinių apybraižų, poezi- jos ir prozos kūrinių, leidinių knygoty- ros, paleografijos ir bibliografijos klausi- mais.

Ršt.: Adomo Mickevičiaus Kauno mokykloje dėstyti dalykai, V., 1956; Pišmiennictwo i ksiąŽ- ka na Litwie, Wilno, 1957; Valerijonas Vrub- levskis, V., 1958; Tadas Vrublevskis, V., 1960; Tarasas Ševčenka ir Vilnius, V., 1964.

Leid.: Lietuvos TSR Mokslų akademijos rankraštinių darbų ir disertacijų bibliografija (1946—1956), V., 1958 [parengė su K. Čepienel; Rankraščių rinkiniai (Lietuvos TSR Mokslų akademijos centrinės bibliotekos XI-—XX am- žių rankraščių fondų trumpa apžvalga), V., 1963; Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inven- torių aprašymas, V., 1963. ABRAMOVIČIUS Dmitrijus Ivanovičius [1873.VIIL. 7 Gulevičiuose (buv. Voli- nės gub.) — 1955.III.4 Vilniuje] — rusų filologas, TSRS MA narys koresponden- tas (1921). 1897 baigęs Peterburgo Dva- sinę akademiją, dėstė šioje akademijoje, Aukštuosiuose moterų (Bestuževo) kur- suose, Petrogrado (vėliau Leningrado) un-te ir kitur. Paskelbė apie 100 moksl. darbų, daugiausia apie senuosius (iki XV a.) rusų raštijos paminklus. Tyrinėjo A. Maikovo, N. Gogolio, M. Lermontovo kūrybą. Suredagavo pilną mokslinį M. Lermontovo raštų leidimą (5 t., 1910—13), parengė spaudai senosios ru- sų lit-ros veikalų. 1924 paskelbė iki tol nežinomą I. Gončiarovo kūrinį „Nepa- prastoji istorija“. 1939—41 Smolensko Ped. in-to profesorius. Nuo 1945 Vil- niaus un-te dėstė rusų lit. kalbos isto- riją, rinko medžiagą TSRS MA rengia- mam XI-—XVII a. rusų kalbos žodynui.

Lit.; II. H. Bepkos, Xpononoruveckud CIH- COK IIe4aTHBIX pa6oT WA.-kopp. AH CCCP Ą. H. A6paMosuva.— TpyABI OTĄeAeHMA APeB- HepyccKoi AMTepaTypLI, T. 12, M.—A., 1956, ABRAMOVIČIUS Emilis [1864—1922] — revoliucinio judėjimo Rusijoje dalyvis, XIX a. pab. dirbo rev. propagandos darbą Minsko darbininkų rateliuose. 1886—87 iš Minsko buvo atvykęs į Vilnių, atvežė G. Plechanovo veika- lą „Mūsų nesutarimai“, kovojo prieš Vilniaus narodnikus, skleidė marksisti- nes idėjas Vilniaus moksleivių tarpe. 1889 propagavo marksizmą Kijevo dar- bininkų tarpe, Po RSDDP II suvažiavi- mo (1903) tapo menševiku.

ABRAMSONAS Lazaris [1884.IV.27 Kau- ne — 1962.VIL9 Maskvoje] — revo- liucinio judėjimo dalyvis, inžinierius. 1914 Miunchene baigė aukštąjį poli- techninį mokslą. 1921-26 Kaune palai- kė ryšius su LKP, vykdė jos užduotis, populiarino kom. ideologiją. Buvo vie- nas pažangios žydų darbo žmonių

ABR— ABU 11

org-jos „Kultur-lyga“ organizatorių ir vadovų. Apkaltinus „Kultur-lygą“ komu- nistine veikla, 1924 suimtas. Alfos pseu- donimu 1926 bendradarbiavo žydų laik- raštyje „„Arbeter lebn“ („Darbininkų gy- venimas"). 1926 pab., po faš. perversmo, emigravo į Vokietiją, o 1930 išvyko į TSRS.

ABRAMSONAS Šmuelis [1912.VIII.13 Jurbarke — 1935.VIL1 Kaune] — re- voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų. Nuo 1930 LKJS narys. 1930—35 Kauno un-te studijavo biolo- giją, vėliau mediciną. Už rev. veiklą 1932 ir 1935 suimtas ir adm. tvarka nubaustas. Nuskendo Nemune, gelbėda- mas skęstantį draugą.

ABROMEITIS (Abromeit) Johanas [g. 1857.1I Pašleičiuose (Kaliningrado sr., į š. nuo Gusevo)] — Rytų Prūsijos bo- tanikas floristas. Karaliaučiaus un-to bot. profesorius. Veikale „Rytų ir Va- karų Prūsijos flora“ aprašė ir Klaipė- dos krašto florą, pažymėjo daugelio augalų liet. vardus.

Ršt.: J. Abromeit [u. a.], Flora von Ost- und Westpreussen, B.— Kūonigsberg, 1898—1940. ABROMIŠKĖS — kaimas Trakų rj., Au- seniškių apyl, 6 km į v. nuo Vievio, prie Vilniaus—Kauno plento. 178 gyv. (1959). Buvusio A. dvaro rūmuose įsi- kūrusi 75 lovų Vievio ligoninė (nuo 1951). Kultūros namai (nuo 1959), biblio- teka (nuo 1957). 1864 įkurta pr. m-la. 1905 streikavo A. dvaro darbininkai, reikalaudami padidinti darbo užmokestį, ir streiką laimėjo.

„ABRŪSAS“, „„Abrūsėlis“,— liaudies š0- kis. Buvo šokamas XIX a. ir vėliau daugiausia Aukštaitijoje. Užnemunėje vadinamas „Prūsų“. Muz. metras ?/4. Šokdavo vienos moterys arba vieni vy- rai. Šokis, pritaikytas scenai, pavadin- tas „„Abrūsėliu“. Sceninė kompozicija J. Danio.

Lit.: Rezginėlė (Šokių aprašymai), V., 1958.

ABUKAUSKAS Jonas [g. 1895.X.10 Šla- vėnuose (Anykščių rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbinin- kų. Nuo 1936 Komunistų partijos narys. Priklausė LKP Vyžuonų— Užpalių org-jai, 1940—41 Vyžuonų vls. vykdomojo k-to pirmininkas. Vok. faš. okupacijos metu buvo suimtas ir laikomas Pravieniškių konc. stovykloje. 1943 iš stovyklos pa- bėgęs, istojo į „Audros“ partizanų būrį. Išvadavus Tarybų Lietuvą, dirbo part. ir adm. darbą Utenos bei Rokiškio rj. Pen- sininkas.

ABUKAUSKAS Jonas [g. 1914.III.29 Bar- tašiūnuose (Utenos rj.)]) — revoliucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1937 Komunistų partijos narys. Priklausė LKP Vyžuo- nų— Užpalių org-jai. 1940—41 dirbo Utenos aps. milicijoje. D. Tėvynės ka- ro metais iš pradžių tarnavo Raudo- nojoje Armijoje, o 1942 atvyko į vok. fašistų okupuotą Lietuvą ir kovo- jo „Audros“ partizanų būryje. 1944—57

12 ACE— ADA

milicijos darbuotojas Utenoje, Kupišky- je, Tauragėje, Klaipėdoje, Vilniuje. Nuo 1957 Kauno milicijos v-bos viršininkas.

ACERIS Jonas [apie 1893 Petroškuose (Lazdijų rj.) — 1942.IV.20 Čikagoje] — JAV lietuvių proletarinis poetas. 1913 iš- vyko į JAV. Keli A. eilėraščiai iš- spausdinti prol. poezijos antologijoje „Švyturys“ (1923). 1926—32 dirbo laikr. „Vilnis“, 1932—39 — laikr. „Naujoji gadynė" linotipininku. 1926—32 Jor- daus Ario, Aro Almeno ir kt. slapy- vardžiais bendradarbiavo prol. spaudo- je („Vilnis“, „Darbininkų kalendorius“ ir kt.).

Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių litera- tūra, V., 1964. ACETATINIS PLŪOŠTAS ž. pluoštas.

ACHMANOVAS Maisiejus [iki 1918 Giršfeldas; 1893 Rygoje — apie 1937] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų. I pasaul. karo metais mokė- si Tartu un-te. Nuo 1915 Komunistų partijos narys. 1919 Lietuvos ir Balta- rusijos KJS CK pirmininkas Vilniuje. RKP(b) VIII suvažiavimo (1919.III) de- legatas su patariamojo balso teise. 1919. VII KP CK pasiųstas į Raudonąją Armi- ją dirbti polit. darbo. Demobilizuotas nuo 1921.X dirbo partinį ir profsąjunginį darbą Baltarusijoje ir kitur. Nuo 1933 dirbo laikr. „„Bakinskij rabočij“ redak- cijoje. Asmenybės kulto sąlygomis ne- teisėtai represuotas (1936). Mirė kalėji- me. 1957 reabilituotas.

ACHŠARŪMOVAS Vladimiras Dmitri- jevičius [1823.V.19 Peterburge — 1910. I.20] — rusų literatas. Eilėraščius spaus- dino daugelyje XIX a. vidurio lit. žurnalų. Iš L. Rėzos rinkinio laisvai iš- vertė 10 liet. liaudies dainų (,„Mergatė prie girnų“, „Žirgatis“, ,„Nemokanti plo- nai verpti“, „Mėnesio svodba“, „Iškada daržely“, „Tiltas“, „Prapuolusi“, „Tėvs, sūnų į karą išleidžiąs“, „Pikta paskal- ba“, „Vierna meilė“). Vertimai išspaus- dinti lit. leidinyje „„Pavasaris“ (,„Ves- na“, Peterburgas, 1859).

ACINTAS — ežeras Švenčionių rj., 13 km į r. nuo Pabradės, 2,5 km į š. nuo Pabradės—Pastovių geležinkelio. Plotas 32 ha. Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 920 m, didž. plotis 390 m, kranto linijos ilgis 2400 m. Krantai žemi, pelkėti, miš- kingi. Per A. teka upelis į Merą. Ežeras verslovinis.

„ACTA BALTICO-SLAVICA“ („Baltisti- kos-slavistikos darbai“) — metraštis, lei- džiamas nuo 1964 Baltstogėje (Lenkijos Liaudies Respublika) lenkų kalba. Lei- džia Lenkijos Liaudies Respublikos Balt- stogės mokslo d-ja. Metraštyje nušvie- čiami baltų ir slavų politiniai, visuome- niniai bei kultūriniai santykiai. Straips- niuose remiamasi ir liet. kalbos faktais. „ACTA INSTITUTI CLINICI CAESA-

REAE UNIVERSITATIS VILNENSIS“ („Vilniaus imperatoriškojo universiteto

Dirbtinis

klinikos darbai“) — pirmasis Vilniuje medicinos leidinys lotynų kalba, išėjęs dviem knygomis (1808 ir 1812). Leido prof. J. Frankas. Leidinyje aprašyta Vil- niaus un-to klinikos ir kitų med. įstaigų veikla, būdingesnės to meto ligos, jų gydymas, miesto topografija ir kt. Buvo spausdinamas Leipcige ir nemaža prisi- dėjo prie Vilniaus un-to medicinos dar- bų išgarsinimo užsienyje.

„ACTA PARASITOLOGICA LITHUANI- CA" („Lietuvos parazitologijos dar- bai") — tarybinis tęstinis parazitologijos ir helmintologijos mokslo darbų leidinys, einąs nuo 1958 Vilniuje. I ir II t. išleido Lietuvos TSR MA Biologijos in-tas. Nuo III t. (1961) leidžia Lietuvos TSR MA Zoologijos ir parazitologijos in-tas bei Lietuvos Helmintologų d-ja. Iki 1964 iš- ėjo 5 t.

ACTAS. Burž. valdymo laikotarpiu A. į Lietuvą buvo importuojamas (dau- giausia iš Vokietijos). Taryb. metais A. buvo įvežamas iš kitų sąjunginių respublikų, be to, 60 000 dkl per metus 305 stiprumo valgomojo A. iki 1962 ga- mino Vilniaus vaisių konservų f-kas. 1962 rekonstruotoje Jašiūnų spirito g-loje paleistas 300000 dkl pajėgumo valgomojo A. cechas — didžiausias ša- lyje. Apie ?/>+ jo produkcijos sunaudo- jama Lietuvos TSR, likusioji išvežama į Kaliningrado sr. ir kitas taryb. res- publikas. A. tame ceche gaminamas iš spirito, kuris oksiduojamas nerūdijančio plieno fermentatoriuose. Pagrindiniai ga- mybos procesai ceche mechanizuoti, veikia automatinė A. pilstymo linija.

ACUS-ACŪKAS Jonas [g. 1885.VII.29 Jiezne (Prienų rj.)] — technologas, che- mijos mokslų kandidatas (1952). 1909 baigė Vilniaus karo m-lą, 1930 — Kauno un-to technikos f-tą. 1917—21 tarnavo Raudonojoje Armijoje, 1921—40 burž. Lietuvos kariuomenėje (intendantas). 1934—40 Kauno un-to technikos f-to lektorius. 1940—50 Vilniaus un-to pre- kių mokslo katedros vedėjas. 1950—60 Lietuvos Žemės ūkio akademijos docen- tas, chemijos katedros vedėjas. Parašė keletą prekių mokslo, technologijos ir chemijos vadovėlių, straipsnių chemijos ir kt. klausimais.

ADAKAVAS — kaimas Tauragės rj., Skaudvilės apyl, 5 km į r. nuo Skaud- vilės; kolūkio centras. 367 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (1908—50 pradinė, 1950—61 septynmetė), kultūros namai (nuo 1957), biblioteka (nuo 1953), sene- lių-invalidų namai (nuo 1945); 1925— 1945 veikė žemesnioji mergaičių Žž. ū. m-la. A. parke auga dideli, apie 1 m skersmens, introdukuoti riešutmedžiai. Kaime yra keli II-III a. pilkapiai, vad. milžinkapiais, apdėti akmenų vainikais. Juose aptikta po keletą griautinių kapų, kuriuose rasta antkaklių trimitiniais ga- lais, profiliuotųjų ir akinių segių bei kt. dirbinių. Jų tarpe yra viena romėniška segė. Radiniai pateko į Mintaujos mu- ziejų. XIX a. šiuos pilkapius aprašė Vil- niaus un-to prof. J. Loboika. A.— buv. dvaras, XVIII-XIX a. priklausęs Chle-

vinskiams. 1793 dvare pastatyta bažny- čia. Paskelbus 1861 žemės reformą, A. dvarininkas ir toliau vertė valstiečius eiti lažą, atiminėjo iš jų žemę. Ačo ir Levickio vadovaujamų valstiečių pasi- priešinimui numalšinti į A. buvo iš- kviestas kariuomenės dalinys. ADAMARINA — kaimas Vilkaviškio rj., Gižų apyl., 15 km į p. r. nuo Vilkaviš- kio, prie plento į Kapsuką. 108 gyv. (1959). Anksčiau kaimas buvo vadina- mas Suvalkėliais. Į r. nuo A. yra Rūdžių giraitė, kurioje I pasaul. karo metu bu- vo šaudomi rusai belaisviai. Hitlerinin- kai ir vietiniai burž. nacionalistai 1944 nužudė 7 kalinius — taryb. piliečius, va- romus darbams į Vokietiją. Kovoje su burž. nacionalistais 1948 žuvo milicijos įgaliotinis K. Ulevičius.

ADAMKEVIČIUS Valentinas [g. 1925. VIL.6 Kaune] — dainininkas (tenoras), Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1957). 1949—50 Lietuvos TSR operos ir baleto teatro solistas. 1950 baigė Lietuvos TSR į“ Konservatoriją (prof. K. Petrausko daina- vimo klasę). 1950— 1954 Leningrado Ki- IOVO akademinio operos ir baleto teat- ro, nuo 1954 — Lie- tuvos TSR akademi- nio operos ir baleto |H teatro solistas. Nuo į 1956 kartu dėsto dainavimą Lietuvos TSR Konservatorijoje, nuo 1963 solinio dainavimo katedros vedėjas. Gastroliavo Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Tbilisy- je, Jerevane, Lenkijoje ir kt.

Vaidmenys: Germanas (P. Čaikovskio ,„Pi- kų dama“), Rudolfas (Dž. Pučinio ,„Bohema“), Radamesas, Otelas, Karlas (Dž. Verdžio „Aida“, ,,„Otelas“, ,„Don Karlas“), Danyla (V. Klovos „„Pilėnai“), Liutauras (J. Karnavi- čiaus ,„Gražina“), Trufaldinas (S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“) ir kt.

ADAMONIS Juozas [1905 Kivonyse (Ro- dūnios rj., Baltarusijos TSR) — 1941 Ka- niavoje (Varėnos rj.)] — revoliucinio ju- dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1924 įstojo į Vakarų Baltarusijos KP. 1928 už kom. veiklą buvo kalinamas Lydos kalėjime. 1930 rinkimų į Lenkijos seimą metu buvo komunistų sąrašo įgaliotinis. 1930 suimtas, 1932 nuteistas 4 metus ka- lėti, sėdėjo Lydos, Vilniaus ir Gardino kalėjimuose. 1934 paleistas, 1937 vėl kalintas už kom. veiklą. 1941 Eišiš- kių aps. Kaniavos vls. vykdomojo k-to pirmininkas. Hitlerininkų nužudytas.

ADAMONIS Tadas [g. 1906.X.28 Buniuš- kiuose (Rokiškio rj.)]) — pažangus Ar- gentinos lietuvių visuomenės veikėjas. 1929 atvyko į Argentiną. Ilgametis Lie- tuvių darbininkų savišalpos-kultūros d-jos CK sekretorius. 1931 vienas Lie- tuvių liaudies teatro Buenos Airese stei- gėjų, vadovų ir režisierių. Kartu su kitais 1936 organizavo spaudos b-vę „Talka“, kuri leido laikr. „Momentas“. 1943 redagavo laikr. „Mūsų kova“. 1944 už pažangią veiklą suimtas, kan-

kintas ir įkalintas Vilja Devoto kalėji- me, vėliau Martino Garsijos saloje. Iš- ėjęs iš kalėjimo, drauge su kitais orga- NMzavo pažangią Argentinos lietuvių S-gą „Laisvoji Lietuva“. Kaip Argentinos lietuvių organizacinės Komisijos vadovas dalyvavo P. Amerikos lietuvių I kongre- se (1946 Montevideo mieste). 1956—60 redagavo laikr. „Tėvynė“. 1959 lankėsi Tarybų Lietuvoje.

ADAMONYS — kaimas Alytaus rj., Pu- nios apyl., 10 km į š. r. nuo Alytaus. 63 gyv. (1959). Pro A. eina Alytaus— Butrimonių kelias. Gyventojai totoriai; jų protėviai čia įkurdinti Lietuvos did, kun-ščio Vytauto.

ADAMOVIČIUS Adomas Ferdinandas [1802 Vilniuje — 1881.V.12] — gydyto- jas, medicinos mokslų daktaras (1824). Mediciną studijavo Vilniaus un-te. Nuo 1828 Vilniaus un-to adjunktas, nuo 1832 Medicinos-chirurgijos akademijos profesorius. Metus (1838) vadovavo un-to terapinei klinikai. Ilgametis Vil- niaus medicinos d-jos pirmininkas. Pa- rašė kelis veikalus ir daug straipsnių veterinarijos, Lietuvos medicinos isto- rijos, terapijos, kurortologijos, teismo medicinos, odos, akių, vaikų ligų ir kt. klausimais.

ADAMOVIČIUS Juozas [1897 Vilniu- je — 1937] — revoliucinio judėjimo da- lyvis. Darbininkas. 1918 Vilniuje platino atsišaukimus, buvo raudongvardiečių grupės dalyvis. Nuo 1918 Komunistų partijos narys. 1919.L—II Vilniaus Dar- bininkų atstovų tarybos vykd. k-to tardymo komisijos komendantas. Lenkų burž. nacionalistams užgrobus Vilnių, 1919.IV padėjo V. Kapsukui evakuotis. Grįžęs į Vilnių, buvo suimtas. 1920, kei- Čiantis polit. kaliniais, išvyko į Tarybų Rusiją ir Maskvoje dirbo saugumo orga- nuose. Žuvo, neteisėtai represuotas as- menybės kulto sąlygomis. Reabilituotas.

ADELUNGAS Fridrichas [1768.11.25 Šte- tine — 1843.1.30 Peterburge] — kalbinin- kas, archeografas. Studijavo Leipcigo un-te. Keliavo po Europą, gyveno Ry- 80je, Maskvoje. 1824—43 Peterburgo Rytų kalbų in-to direktorius. Pasaulio kalbų apžvalgoje („Ubersicht aller be- kannten Sprachen und ihrer Dialekte“, 1820) pateikė duomenų apie liet. kalbą.

ADLERIS Tuvija [1902.XI.7 Raseiniuo- Se — 1941 Kaune] — revoliucinio ju- dėjimo dalyvis. "Darbininkas. Apie 1926--39 LKP narys. 1932—33 part. kuopelės Raseiniuose sekretorius. Už Tev. veiklą 1927—31 kalintas Varnių konc. stovykloje, 1933.X.1 Kauno apyg. teismo nuteistas 3 metus kalėti. Rasei- nių aps. komendanto 1936 nubaustas 3 mėn. kalėti. Nuo 1937 gyveno Kau- ne, dalyvavo darbininkų streikuose. Hit- lerininkų nužudytas.

ADOLINAVOS PĖLKĖ — pelkė Kupiš- kio rj, 13 km į p. v. nuo Kupiškio, 8 km į š. v. nuo Viešintų. Plotas 188 ha. Viduryje telkšo 3 ha Alajų ežeras.

+ P.— ežerinės kilmės raistinė aukšta- Pelkė. Durpių klodo didž. storis 4,6 m,

vid. 2,92 m. Durpės mediuminės ir švy- linės-kimininės; vid. susiskaidymas 2505, vid. peleningumas 3,695.

ADOMAIČIAI — kaimas Kelmės rj., Stulgių apyl, 7 km į p. nuo Kražių. 100 gyv. (1959). Gretimame Laplėgių kaime yra A. aštuonmetė m-la. Pro A. teka Mergės upelis, iš v. prieina Raudgirio miškas. Kaime išlikę vad. Gy- žio kapai, kuriuose esąs palaidotas nu- kankintas baudžiauninkas Gyžys.

ADOMAITIENĖ Ona [Širvytė; g. 1898 Maigiškiuose (Rokiškio rj.)] — revoliu- cinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstie- čių. 1915—18 dirbo siuvėja Petrograde. 1918—22 Komunistų partijos narė, 1918—19 LKP Rokiškio aps. k-to sekre- torė. 1919 evakavosi į Smolenską. 1945 atvyko į Kauną. Dirbo siuvykloje „Danga“. Nuo 1956 pensininkė, gyve- na Maskvoje.

ADOMAITIS Albinas [g..1929.II.2 Ru- diškiuose (Joniškio rj.)] — administra- cinis darbuotojas, Lietuvos TSR nusipel- nęs pramonės darbuotojas (1965). 1954 baigęs Vilniaus un-to chemijos f-tą, dir- bo Eidukevičiaus odos ir avalynės kom- binate (Vilniuje), nuo 1961 Liaudies ūkio taryboje. Nuo 1959 TSKP narys. Nuo 1963 LKP CK revizijos komisijos narys. 1963—65 LŪT pirmininko pava- duotojas, nuo 1965 lengvosios pramonės ministras.

ADOMAITIS Jonas [g. 1903.1.10 Dame- liuose (Joniškio rj.)] — pedagogas, Lie- tuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1960). 1925 baigęs Šiaulių mkt. seminariją, mo- kytojavo Šiaulių g-jose ir kartu studi- javo Kauno un-to humanitarinių mokslų f-te. 1948—50 Šiaulių mkt. in-to dėstyto- jas, kalbos ir lit-ros katedros vedėjas. Vėliau dėstė vid. m-lose. Išvertė V. La- cio romaną „Audra“ (1952), A. Makaren- kos „Knygą tėvams" (1952), K. Ušinskio „Rinktinių raštų“ t. 1 (1959), M. Gorkio apsakymų ir kt.

ADOMAITIS Jonas [g. 1919.V.8 Monino- je (Jurbarko rj.)] — partinis ir administ- racinis darbuotojas. Kilęs iš ž. ū. dar- bininkų. 1940 įstojo į LKJS ir dirbo komjaunimo organizatoriumi Jurbarko valsčiuje. D. Tėvynės karo metais daly- vavo partiz. judėjime. Po karo dirbo komjaunimo ir partinį darbą. Nuo 1946 TSKP narys. 1951—53 LKP Linkuvos rj. k-to I sekretorius. 1956 baigė Aukštąją part. m-lą Maskvoje. 1956—59 LKP Va- balninko rj. k-to I sekretorius. 1959—60 dirbo LKP CK. 1958—60 kandidatas į LKP CK narius. 1960—63 LKP Rokiš- kio rj. k-to I sekretorius. Nuo 1963 Vil- kaviškio rj. vykdomojo k-to pirmininkas.

ADOMAITIS Juozas [slap. Šernas; 1859. VIII. 7 Šmuiliškėje (Šakių rj.) — 1922. VIII.5 Čikagoje] — publicistas, švietėjas. Baigęs Marijampolės gimnazijos 6 kla- ses, persikėlė gyventi į Varšuvą. 1883 pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Su V. Kudirka nutarė leisti laikr. ,„Var- pas“, kurį 1889—90 redagavo. 1890 ap- sigyveno Ragainėje (dab. Nemanas, Ka- liningrado sr.). Policijos persekiojamas,

ADA—ADO 13

1891 slapstėsi Šakiuose, ir toliau „Var- pui“ rašydamas beveik visus vedamuo- sius bei poleminius straipsnius. Dirbda- mas „Varpe“, A. buvo radikalių pažiū-

E rų burž. demokra- tas, smerkė carizmo : politiką, ragino ne- užsisklęsti nac. rė- muose, 0 drauge su kitomis pavergtomis tautomis ir rusų liau- dimi kovoti prieš carizmą. Dėl tokių pažiūrų nesutarė su buržuaziniais libera- liniais „Varpo“ re- daktoriais (V. Kudir- ka, J. Kriaučiūnųj, Lodėl 1892 pr. pasitraukė iš „Varpo“ re- dakcijos. Išvykęs į Bremeną (Vokietija), dirbo emigracijos biure. 1895 grįžo i Šakius. JAV liet. burž. laikraščio „Lie- tuva“ leidėjo A. Olševskio pakviestas, nuvyko į Čikagą ir 1895—1921 redaga- vo šį laikraštį. Įsigalėjus redakcijoje reakc. elementams, buvo atleistas, Mi- rė skurde,

A. daugiausia reiškėsi kaip švietėjas, svarbiausiais savo veiklos uždaviniais laikydamas mokslo žinių populiarinimą, kovą prieš obskurantizmą ir įvairias jo formas. Jis išleido apie 20, daugiausia mokslo populiarinimo, knygų, kurias parengė pagal kitų tautų autorių vei- kalus, juos perdirbdamas ir papildyda- mas lituanistine medžiaga. Periodikoje išspausdino daugiau kaip 2000 straips- nių, kurių apie 500 pasirašė slap. Šer- nas, Šern., Budrys, Stelli, St-1, St., S...s, Ad., a-b, j. a, -j-a-, Šilvarnys. Dauge- lis A. straipsnių, ypač laikraštyje „Lie- tuva“, išspausdinti be parašo. A. raštų tematika labai įvairi. Glaustai ir aiškiai parašyti, iliustruoti piešiniais, brėžiniais, schemomis, A. veikalai buvo populiarūs Lietuvoje ir JAV lietuvių tarpe, kartu susilaukdami šališkai neigiamo reakci- ninkų bei Klerikalų vertinimo.

Aiškindamas gamtos reiškinius bei procesus, A. pripažino materijos pirmu- mą ir amžinumą, nors ją dažnai tapatino su medžiaga (kn. „Apie žemę ir kitus svietus“). Materijos amžinumo idėją grindė medžiagos ir energijos išsilaiky- mo bei virtimo dėsniu. Svarbiausia ir neatskiriama materijos savybe pripažino judėjimą („krutėjimą“), dažniausiai jį suprasdamas kaip mechaninį judėjimą, nors šilumą, šviesą ir garsą teisingai laikė atskiromis materijos judėjimo for- momis. Maždaug teisingai suprato ju- dėjimo ir rimties santykį, teigdamas, kad absoliučios rimties nėra, kad judė- jimas absoliutus, o rimtis santykinė (kn. „Paėjimas organiško svieto“). Materia- listiškai aiškino laiką ir erdvę („ruimą“), kaip materijos egzistavimo formas, tei- gė, kad, nors žmogaus žinios apie laiką ir erdvę reliatyvios, tačiau patys jie yra realūs, objektyvūs, susiję su materijos judėjimu. Kritikavo idealistus už erdvės ir laiko objektyvumo neigimą, išjuokė

14 ADO— ADO

biblijos teiginį, jog erdvė turinti ri- bas ir pasaulis esąs dievo sukurtas tik žmogui.

Daugiausia dėmesio A. skyrė evoliuci- jos teorijai, jos požiūriu aprašydamas Žemės ir kitų gamtos kūnų susidarymą, gyvūnijos ir augalijos atsiradimą bei vystymąsi, taip pat socialinius reiškinius. Pabrėžė, kad ne dievas suteikė organiz- mams įv. formas bei savybes, o pati „gamta gerina, taiso gyvūnų organiza- ciją", kad lemiamą reikšmę organizmų evoliucijai turi aplinka (kn. „Biologija, arba mokslas apie gyvus daiktus“). Aukščiausia org. gamtos evoliucijos pakopa laikė žmogų, kurio atsiradimą ir išsivystymą aiškino materialistiškai. Svarb. veiksniais žmogaus evoliucijoje pripažino darbą ir protą.

A. buvo deterministas, pripažino ob- jektyvų priežastingumą, būtinumą ir dėsningumą ne tik gamtoje, bet ir vi- suomenėje, nors šias kategorijas formu- lavo netiksliai.

A. pažiūroms būdingi dialektikos elementai, kurių ryškiausias — vystymo- si idėja. Šią idėją jis taikė ne tik gam- tai, bet ir visuomenei. Teisingai supra- to pagrindinę vystymosi tendenciją bei kryptį — vystymąsi kylančiąja linija, tai vadindamas „pirmžengystės tiesa“. Ta- čiau A. raštuose vyrauja metafizinis, mechanistinis požiūris (pvz., organizmus, jų tarpe ir žmogaus, traktavo kaip ma- šiną).

A. teigė, kad pasauli galima pažinti, kad pojūčių turinys objektyvus, kad jie —, tarpininkai tarp svieto ir mūsų“, kritikavo agnosticizmą ir subjektyvųjį idealizmą. Didelę reikšmę pažinimo pro- cese skyrė abstrakčiajam mąstymui, pa- brėždamas, kad teorijos ir hipotezės turi remtis objektyviais dėsniais, stebėjimo duomenimis, praktika. Tačiau praktiką, kaip ir visą pažinimo procesą, A. įsi- vaizdavo ribotai: nesuprato praktikos kaip visuomeninės žmonių veiklos, ne- matė kokybinio skirtumo tarp jutiminio pažinimo ir loginio mąstymo.

A. materialistinės pažiūros glaudžiai susijusios su ateizmu, kurį atvirai ir sistemingai pradėjo skelbti, gyvendamas Čikagoje. Iki to laiko, nors ir buvo ateistinių bei antiklerikalinių pažiūrų, bet atvirai jų spaudoje beveik nereiškė. Dirbdamas „Varpe“, dėl taktinių sume- timų kovoje su carizmu prieš religiją ne- pasisakydavo. Vėliau tvirtai stojo į ateiz- mo pozicijas. Religiją traktavo kaip svarbiausią mokslo bei pažangos stabdį, dvasinio žmonių pavergimo įrankį, de- maskavo krikščionybę, kaip socialinio išnaudojimo ramstį ir priedangą. Tei- singai teigė, jog religija atsirado daug vėliau, negu pirmykštis žmogus, tam tikroje visuomenės vystymosi pakopo- je „iš nesupratimo gamtos jėgų, ku- rias žmonės apvilko dievų rūbais“. Jis rašė, kad kunigija „...niekur ne- prisideda prie pirmžengystės, bet visur, net tarp aukščiausiai civilizacijoj pa- sikėlusių tautų yra suturėtoja pirmžen-

gystės" („Etnologija“, p. 175), reikala- vo atskirti bažnyčią nuo valstybės, o mokykla nuo bažnyčios. Buvo įsitiki- nęs, kad rel. prietarai palaipsniui iš- nyks, vystantis mokslams.

Visuomenės vystymosi svarb. veiks- niais A. laikė geogr. aplinką ir švieti- mą. Visuomenės gyvenimas pirmiausia priklauso nuo gamtinių sąlygų, kurių įtakoje vystosi tautos, jų ekonomika ir kultūra, susidaro įv. papročiai, žmonių charakteriai. Didelę reikšmę A. teikė ir ek. veiksniams, teigdamas, kad mokslas, kultūra, politika, moralė, šeimos formos priklauso nuo visuomenės ek. išsivys- tymo laipsnio. A. buvo visuomenės pa- žangos šalininkas ir reakc. jėgų prie- šas, smerkė neteisingus karus, rasizmą, šovinizmą ir kolonializmą. Kritikavo kapit. santvarką, nors ją laikė aukštesne už vergovę ir feodalizmą visuomenės pakopa. Socialinės nelygybės šaltiniu laikė priv. nuosavybę. Tačiau A. nesu- prato proletariato ist. vaidmens. Nors jis ir samprotavo apie „suvisuomenintą asociaciją“, bet nematė istorinių socializ- mo perspektyvų.

A. darbai yra reikšmingas indėlis į liet. kultūros istoriją, turėjęs įtakos materialistinės pasaulėžiūros plitimui Lietuvoje ir JAV lietuvių tarpe.

Ršt.: Apie žemę ir kitus swietus, jų buvį ir pabaigą, Ch., 1896; Senų gadynių išnykę gyvi sutvėrimai, Ch., 1900; Biologija arba Mokslas Apie Gyvus Daiktus, Ch., 1901; Iš kur atsi- rado musų naminiai gyvuliai ir auginami aug- menys?, Ch., 1901; Kaip gyvena augmenys?, Ch., 1901; Ethnologija arba mokslas apie že- mės tautas, Ch., 1903; Gamtos pajiegos ir kaip iš jų naudotis, Ch., 1904; Paėjimas organiško svieto, Ch., 1905; Geografija arba žemės ap- rašymas, Ch., 1906; Žvėrys ir žmogus, Ch., 1906; Apsireiškimai atmosferoj arba meteoro- logija, Ch., 1907; Oras, vanduo, šviesa ir ši- luma, Ch., 1907.

Lit.: J. Žiugžda, Materialistinė mintis kovo- je prieš religinius prietarus Lietuvoje XIX a. pabaigoje.—,,Tiesa"“, 1955.V.29; J. Macevičius, J. Adomaitis-Šernas.—,,Mokslas ir gyvenimas“, 1962, Nr. 1.

ADOMAITIS Juozas [1892 Banaičiuose (Šakių rj.) — 1951.V.1] — tarybinis kai- mo aktyvistas. Kilęs iš vargingųjų vals- tiečių. 1947—48 Jurbarko vls. ž. ū. kooperatyvo v-bos pirmininkas. Nuo 1948 VKP(b) narys. Nuo 1949 dirbo „Gegužės Pirmosios“ kolūkyje, nuo 1950 to kolūkio pirmininkas. Liet. burž. nacionalistų nužudytas.

ADOMAITIS Juozas [iki 1918 Janulis; 1896 Juostininkuose (Anykščių rj.) — 1938.IV.8 Maskvoje] — revoliucinio ju- dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Iki I pasaul. karo dirbo Raguvos koopera- tyve, karo metu — Rusijoje. Nuo 1918 Komunistų partijos narys. 1918 vasarą V. Kapsuko pasiūlymu išvyko į vokie- čių okupuotą Lietuvą ir dirbo LKP CK instruktoriumi propagandistu. 1918.XII išrinktas LKP Vilniaus miesto k-to nariu. Netrukus buvo pasiųstas į Rokiškio aps., kur drauge su P. Kirstuku vadovavo 60—70 partizanų būriui. Būrys, apsigink- lavęs iš vok. kareivių pirktais ir iš Rau- donosios Armijos per fronto liniją gau- tais ginklais, ardė vok. komunikacijas ir kovojo prieš lenkų kontrrevoliucinius legionierių būrius. 1919 pr. dirbo ypa-

tinguoju Lietuvos taryb. vyriausybės komisaru Panevėžio, Joniškėlio, Kupiš- kio ir kt. apskrityse, ruošė maisto pro- duktus raudonarmiečiams ir Vilniaus gyventojams. Nuslopinus Lietuvoje Ta- rybų valdžią, dirbo maisto paruošų įstai- gose Smolensko srityje. 1920—24 Bal- tarusijos TSR maisto pramonės liaudies komisaras. 1924—26 Vitebsko apyg. vykdomojo k-to pirmininkas. 1926—28 Baltarusijos TSR prekybos liaudies ko- misaras. Nuo 1928 dirbo Maskvoje mais- to šaldytuvų viršininku. 1937 įgijo in- žinieriaus mechaniko specialybę. Žuvo, neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 1956 reabilituotas.

ADOMAITIS Mykolas [g. 1896.1X.14 Šiauliuose] — revoliucinio judėjimo da- lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1918 Ko- munistų partijos narys. Kovojo prieš vok. okupantus. 1919.1.8 dalyvavo Šiau- lių darbininkų sukilime. Šiaulių Darbi- ninkų atstovų tarybos deleguotas, 1019.II dalyvavo Lietuvos Tarybų I suvažiavime Vilniuje. Su Žemaičių pulku dalyvavo mūšyje prieš vok. kariuomenę ties Luo- ke, buvo sužeistas. 1919 rudenį Šiauliuo- se vėl įsitraukė į pogrindinę kom. veik- lą. Kurį laiką buvo Šiaulių odos ir ada- tos darbininkų profs-gos v-bos pirminin- kas. Pagal kairiųjų darbininkų sąrašą išrinktas į Šiaulių miesto tarybą. 1923 pasitraukęs iš LKP, dirbo profs-gose, pa- laikė ryšį su Lietuvos Raudonosios pa- galbos org-ja Šiauliuose, rėmė polit. ka- linius. Už dalyvavimą rev. judėjime 1923 ir 1925 buvo suimtas ir žvalgybos kankinamas. Po D. Tėvynės karo dirbo „Elnio“ odos ir avalynės kombinate. Nuo 1946 TSKP narys. Išspausdino atsimini- mų periodinėje spaudoje. Pensininkas.

ADOMAS BREMENIETIS [Adam von Bremen; m. apie 1085] — vokiečių kro- nikininkas. Nuo 1068 Bremeno kanau- ninkas. Svarb. jo veikalas — „Ham- burgo vyskupų istorija“ („Gesta Ham- maburgensis ecclesiae pontificum“), iš- leista 4 knygomis apie 1075. Ketvir- toji šio veikalo knyga —,Šiaurės salų aprašymas" (,,Descriptio insularum Agui- lonis") — vertingas ist. šaltinis apie Skandinavijos ir Baltijos j. pietų pa- krantės tautas (yra žinių ir apie prūsus).

ADOMAUSKAS Liudas [1880.IV.8 Notė- nuose (Skuodo rj.) — 1941.VIII. 16 Vil- niuje| — revoliucinio judėjimo dalyvis. 1903 baigė Kauno kunigų seminariją ir kunigavo įvairio- se Lietuvos vietose. I pasaul. karo me- tu — karo kapelio- nas Breste, vėliau tronte. D. Spalio soc. revoliucijos paveik- | tas, 1918 grįžo į Lie- tuvą ir drauge su ki- tais organizavo Dar- L bininkų tarybas Bai-

sogaloje ir Palonuo- se (Radviliškio rj.). 1921 metė kunigys- tę. Komunistų partijos paskirtas, 1922 buvo legalių leidinių — savaitraščio

„Žarija“, o jį uždraudus — vienkartinio leid. „Naujoji gadynė"— ofic. redakto- Iius ir leidėjas. 1922 parašė antireliginę knygą „Šventraščio paslaptys“, kurią burž. cenzūra konfiskavo. 1923 drauge su kitais kuopininkais suimtas ir kalintas iki 1926.VI. Po faš. perversmo nuteistas mirti; bausmė buvo pakeista 15 metų kalėjimu, o pagal 1928 amnestiją per- pus sumažinta. 1934 iš kalėjimo paleis- tas. 1940.VI, sudarius Liaudies vyriau- sybę, paskirtas valstybės kontrolieriumi. 1940.VII išrinktas Liaudies Seimo atsto- Vu ir pirmininku. Pasirašė deklaracijas dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Res- publikos paskelbimo, dėl Lietuvos įstoji- mo į TSRS. Buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nariu. 1941 — Lie- tuvos TSR valstybės kontrolės liaudies komisaras. Nuo 1941.II VKP(b) narys. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalis- tų nužudytas.

Ršt.: Šventraščio paslaptys, V., 1960 [II leid.]. Lit: G. Abramavičius, Tiesos beieškant,

T)

ADOMAVA — kaimas Panevėžio Ij., Piniavos apyl., 17 km į š. nuo Panevė- žio, Lėvens deš. krante. 85 gyv. (1959). Pro A. teka Svirnupis (Lėvens intakas); iš p. prieina Pišios miškas. Pr. m-la (nuo 1937). Burž. laikais kaime veikė LKP pogr. kuopelė.

ADOMAVIČIUS Juozas — poetas. Ž. Kėkštas Juozas. Ė

ADOMAVIČIUS Kazys [apie 1840 Ru- dikuose (Kupiškio rj.) — apie 1890 prie Raguvos (Panevėžio rj.)] — liaudies tapy- tojas. Buvo gabus meistras, išradingas technikas, mokėjo daug amatų. Savo Sodyboje įrengė arklio varomą malūną. Dažė kraičio skrynias, dirbo buitinės apyvokos daiktus, tošines dėžutes su raižytomis figūromis, puošė gyv. trobe- sių vidų. Savo seklyčios sienas išpuošė freskomis, kurios išsilaikė iki 1919.

ADOMAVIČIUS Pijus [g. 1888.XI.23 Su- valkuose (Vilkaviškio rj.)]] — choro di- Iigentas. Pirmąsias muz. žinias įgijo J. Naujalio vargonininkų kursuose Kau- ne. Vargoninkavo Merkinėje, kur su- Organizavo didelį chorą, rengė vaka- rus. Nuo 1910 mokėsi Vilniaus muz. m-loje, 1914—15 studijavo kompoziciją Peterburgo Konservatorijoje.: Gyvenda- Mas Vilniuje ir Peterburge, dirigavo liet. chorams, harmonizavo liet. liaudies dainas. 1920—24 „Dainos“ choro Kaune Vadovas. 1923 prie „Dainos“ d-jos įkūrė Operetės trupę ir jai vadovavo. 1921—51 dirbo adm. darbą Kauno teatruose. Nuo 1951 pensininkas.

ADOMAVIČIUS Vincas [g. 1912.IV.22 —ystoje Būdoje (Kapsuko rj.)] — žemės Ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo Didvyris (1958), Lietuvos TSR nusipėl- Nęs žemės ūkio darbuotojas (1965). Ki- lęs iš kumečių. Nuo 1934 bernavo, dir- O darbininku; platino kom. lit-rą, pri- klausė Lietuvos Raudonosios pagalbos 9Ig-jai. 1941—43 kovojo Raudonojoje Armijoje. Nuo 1944 TSKP narys. 1944— 1947 dirbo adm. darbą. 1947—50 LKP

Marijampolės rj. k-to ž. ū. skyriaus ve- dėjas, nuo 1950 Kapsuko rj. Černia- chovskio kolūkio pirmininkas. 1956—61 LKP CK narys. Nuo 1962 TSRS AT de- putatas.

ADOMAVIČIŪTĖ Birutė [g. 1932.X.9 Kapsuke] — inžinierė technologė, tech- nikos mokslų kandidatė (1961). 1955 bai- gė Kauno Politechnikos in-tą. 1955—57 dirbo Kapsuko plytų-čerpių g-loje. Nuo 1959 TSKP narė. Nuo 1960 Statybos ir architektūros in-to mokslinė bendradar- bė. Paskelbė keliolika mokslinių straips- nių apie statybines medžiagas.

ADOMAVIČIŪTĖ Jadvyga [g. 1924. VIII.20 Kaune] — agronomė agrochemi- kė, žemės ūkio mokslų kandidatė (1953). 1948 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1954—56 Lietuvos TSR MA Dirvožemio ir žemdirbystės in-to agrochemijos sek- toriaus vadovė, nuo 1956 Žemdirbystės moksl. tyrimo in-to tręšimo skyriaus moksl. bendradarbė. Paskelbė moksl. straipsnių apie durpių reikšmę auginant lubiną trąšai, apie fosforitmilčių naudo- jimą ir kitais tręšimo klausimais.

ADOMAVIČIŪTĖ Liuda [Čaikovskienė; g. 1932.IL13 Kaune] — aktorė. Nuo 1950 Panevėžio dramos teatro aktorė. 1951 baigė Panevėžio darbo jaunimo vid. m-lą. Ž

Vaidmenys: Marija (A. Arbuzovo ,„Europos kronika"), Maša, Sara (A. Čechovo ,„Žuvėdra“, „Ivanovas“), Ievutė (A. Vienuolio „„Prieblan- doje“), Rūta (G. Priedės „Pirmasis Viki ba- lius“), Liuda (J. Josadės ,,„Nepalik manęs, Liu- da") ir kt. ADOMAVIČIŪTĖ Stefa [Skuratova; g. 1921.X.15 Baršiškiuose (Kelmės rj.)] — komjaunimo darbuotoja, pedagogė, isto- rijos mokslų kandidatė (1960). 1940 įsto- jo į komjaunimą. D. Tėvynės karo me- tais dirbo šalies r. rajonuose. Po karo buvo LLKJS Kaišiadorių, Ukmergės aps. k-tų sekretorė. Nuo 1947 TSKP narė. 1948—51 LLKJS CK sekretorė. 1951— 1955 Lietuvos TSR AT deputatė. 1954 baigė Aukštąją part. m-lą Maskvoje ir dirbo LKP CK. 1956—60 Visuomeninių mokslų akademijos prie TSKP CK aspi- rantė. Nuo 1960 Lietuvos TSR Dai- lės in-to dėstytoja, nuo 1963 docen- tė. Paskelbė daugiau kaip 20 moksl. straipsnių.

Ršt.: Internacionalizmas — tautų draugystės vėliava, V., 1963. ADOMELIAI — kaimas Kaišiadorių rj., Vilūnų apyl, 3 km į p. nuo Kruonio, prie Kaišiadorių — Alytaus plento. 24 gyv. (1959). 1863 A. pievoje įvyko sukilusių valstiečių susirėmimas su gausesne Ca- rine kariuomene; toji pieva iki šiol vadinama Skerdimais.

ADOMĖNAS Vincas [g. 1909.IX.10 Vil- niuje|] — literatas. 1927 baigė Salų ž. ū. m-lą. Kauno un-te studijavo romanistiką, lankė vaidybos studiją prie B. Sruogos vadovaujamo teatr. seminaro. 1940—41 dirbo Vilniuje Radijo k-to redaktoriumi ir Liaudies kūrybos namų direktoriumi, pokario metais — Kauno dramos teatro aktoriumi ir. Grož. lit-ros leidyklos re- daktoriumi. Parašė keliolika radijo vai-

ADO — ADU 15

dinimų ir kelias pjeses. A. komedija kolūkine tematika „Užvis sunkiausia“ 1959 pastatyta Kapsuko dramos teatre ir Liepojos muzikiniame dramos teatre.

Ršt.: Užvis sunkiausia, V., 1960; Ypaunsii cayvaū, M., 1962,

ADOMYNĖ — kaimas Kupiškio rj., Ši- monių apyl., 8 km į š. v. nuo Svėdasų; kolūkio centras. 70 gyv. (1959). Kaimas gatvinio tipo. Iš A. eina keliai į Svėda- sus, Šimonis, Kupiškį, Salas. Pro A. teka Aluotis (Šetekšnos intakas). Aštuonmetė m-la (1939—46 pradinė, 1946—60 sep- tynmetė), biblioteka. Buv. dvaras. Iki I pasaul. karo vadinosi Jonava.

ADOMONIS Juozas [g. 1932.III.16 Seiri- juose (Lazdijų rj.)] — dailininkas. 1957 baigė Lietuvos TSR Dailės in-to kerami- kos katedrą, pradėjo dalyvauti parodose. Nuo 1962 Lietuvos TSR Dailės in-to dės- tytojas. Dirba buitinės, dekoratyvinės ir smulkiosios keramikos srityse (abažūrai, lempos, lėkštės, vazos, servizai ir kt.).

ADOMONIS Tadas [g. 1910.II.22 Fermo- je (Panevėžio rj.)]) — meno istorikas. Ikitaryb. metais periodikoje išspausdino keletą apysakų, atskira knyga ist. roma- ną „Bedalių aušra“ L (1933) apie Lietuvos baudžiauninkų ko- vas dėl laisvės ir žemės 1831—63 lai- kotarpiu. Ilgą lai- ką dirbo bibliotekinį darbą; 1948—57 Lie- tuvos TSR MA centr. „ bibliotekos direkto- riaus pavaduotojas moksl. darbui. 1949 | ė baigė Vilniaus un-tą ž ir įgijo meno isto- riko specialybę. Nuo 1949 Lietuvos TSR Dailės in-to dėstytojas, nuo 1951 meno istorijos katedros vedėjas, nuo 1963 do- centas. Išleido monografijas „Vincas Grybas“ (1959), „Lietuvos TSR Dailės institutas“ (1960), „Taikomoji dailė“ (1964), nemaža darbų išspausdino kolek- tyviniuose rinkiniuose, žurnaluose.

ADOŠIŠKĖ — kaimas Kelmės rj., Vaigu- vos apyl, 13 km į š. v. nuo Kelmės, 9 km į š. r. nuo Kražių. 75 gyv. (1959). A. supa Lempių, Kasiulių ir Adošiškės miškai. Pro A. teka Knituoja (Ventos intakas). 1959 A. apylinkėse išartas 500 sidabrinių XVI a. monetų lobis; atiduotas Kelmės ir Šiaulių „Aušros“ muziejams.

ADŪTIŠKIO MIŠKAS — miško masyvas Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR, 8 km į š. r. nuo Adutiškio. Per A. m. teka Birvėtos deš. intakas Juodupis, kuriuo eina BTSR siena. Lietuvoje esanti ma- syvo dalis (3810 ha) yra Švenčionių rj. rytuose. Priklauso Ignalinos miškų ūkio Adutiškio ir Gantauninkų girininkijoms. Reljefas lyguminis. Iš v. mišką juosia Kamoja (Birvėtos intakas). Š. v. pakraš- tys siekia Svirkų ežerą. Š. dalyje yra

16 ADU— AER

Adutiškio pelkė. Dirvožemiai jauriniai pelkiniai ir velėniniai gliejiniai, priemo- liniai, įdubimuose — durpiniai. Medynai daugiausia savaiminės kilmės, susiforma- vę, plynai iškirtus eglynus ir kietųjų lapuočių bendrijas. Drebulynų yra 3396, beržynų 3075, eglynų 2595, juodalksny- nų 705, pušynų 595. Jaunuolynai suda- ro 3805, pusbrandžiai medynai 5205, pri- bręstantieji 995, brandieji 195. Medynų vid. bonitetas II-III, vid. skalsumas 0,65, vid. tūris 75 ktm/ha, vid. prieauga 1,9 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šer- nų, lūšių, usūrinių šunų, kiaunių, kur- tinių, tetervinų, jerubių, juodųjų gand- rų. Miško dalis, esanti prie Antanų kai- mo, dar vadinama Antanų mišku, pa- skelbta landšaiftiniu-istoriniu draustiniu, nes 1943—44 čia buvo „Vilniaus“ par- tizanų būrio stovykla.

ADŪTIŠKIO PĖLKĖ, Kūdrelės pelkė — pelkė Švenčionių ir Ignalinos rj., 7 km į p. I. nuo Tverečiaus, 2 km į r. nuo Kamojos (Birvėtos intako). Plo- tas 598 ha. Pelkė telkšo Birvėtos basei- no molingoje limnoglacialinėje lygumo- je, Adutiškio miško šiaurėje. Guolis — seklus ir lėkštas ovalo formos įdubimas. Paviršius labai mažai išgaubtas, vidu- tiniškai kemsuotas. A. p.— sausuminės kilmės plynraistinė ir raistinė aukšta- pelkė. Durpių klodo didž. storis 2 m, vid. 1,25 m. Vyrauja pušinės-švylinės ir mediuminės durpės. Vid. susiskaidy- mas 2695, vid. peleningumas 4,595. Po durpėmis smėlis, molis. Durpės ėmė kauptis prieš 7—8 tūkst. metų, kai, pa- drėgnėjus klimatui, pažliugo čia augęs miškas.

ADŪTIŠKIS — miestelis Švenčionių rj., 28 km į r. nuo Švenčionių, prie Balta- rusijos TSR sienos; apylinkės ir kolūkio centras. 1780 gyv. (1959). V. dalis va- dinama Senuoju, r.— Naujuoju A., arba Naujasaliu. Senasis A. turi radialinį, Naujasis A.— linijinį planą. Pagr. gat- vės sueina į keturkampę aikštę. Per A. teka Kamoja (Birvėtos intakas). 2 km į š. r. nuo A. prasideda Adutiškio pel- kė, už jos yra Adutiškio miškas. Pro A. eina Pabradės—Pastovių glžk., Mins- ko— Breslaujos plentas. Vieškeliai jun- gia A. su Švenčionimis, Pastoviais, Vi- džiais, Mielagėnais, Kabilniku. Yra linų apdirbimo f-kas (nuo 1958), 25 vietų li- goninė (nuo 1959), vidurinė (lietuvių) ir aštuonmetė (rusų) m-los, kultūros na- mai (nuo 1946), biblioteka (nuo 1945). XVI amžiuje A. buvo stambaus didikų Kiškų dvaro centras. 1608 dvarą Kiškos padovanojo Vilniaus kapitulai. Ilgainiui A. išaugo į miestelį, kuris 1879 turėjo apie 1800 gyventojų. XIX a. pab. A. buvo valsčiaus centras; miestelyje buvo pašto stotis, pr. m-la (nuo 1879), kelio- lika prekybinių įstaigų; vyko turgūs. Lenkų okupacijos metais A. irgi buvo valsčiaus centras (1931 —apie 1500 gyv.). Veikė V. Baltarusijos KP rajono k-tas. Didžiojo Tėvynės karo metais A. apy- linkėse veikė „Vilniaus“ partizanų bū-

rys, vadovaujamas S. Apyvalos; netoli A., Užupio kaimo apylinkėse, nelygioje kovoje su vietiniais burž. nacionalistais žuvo grupė šio būrio kovotojų. 1944 ko- voje su hitlerininkais miestelyje žuvo LLKJS Švenčionių aps. k-to sekr. V. Ku- daba, partizanų grupės vadas komjau- nuolis J. Ražas, partizanų ryšininkai A. Guiga, J. Guigienė. 1942.V.18 hitle- rininkai ir vietiniai burž. nacionalistai Adutiškyje sušaudė 32 taryb. piliečius (šalia miestelio yra fašizmo aukų kapai). 1944 vok. faš. okupantai traukdamiesi A. sudegino. Pokario metais miestelis atstatytas.

ADVERNAI — kaimas Šakių rj., Šakių apyl., 3 km į p. r. nuo Šakių. 15 gyv. (1959). A. įsikūrė apie 1773; 1870 išsi- skirstė į 11 vienkiemių. 1944 rudenį vok. faš. kariuomenė, rengdama pozicijas, su- degino 10 A. sodybų, o gyventojus iš- varė; dalis jų žuvo.

ADVOKATAI. Lietuvos Didžiojoje Ku- nigaikštystėje iki XVI amžiaus A. pro- fesionalų nebuvo; atstovavimas byloje kitam asmeniui tebuvo draugiška pa- slauga. Virtus šiam darbui profesija, atstovaujančius asmenis pradėta vadinti prokuratoriais, vėliau patronais ir ki- taip. Negalintiems pasisamdyti gynėjo teismas skirdavo nemokamą advokatą. XVIII a. bajorų teisme A, galėjo būti tik bajorai, davę profesinę priesaiką. 1768 nustatyta, kad asesorių ir kai ku- riuose kituose žemesniuose teismuose A. galėjo būti ir miestiečiai.

Burž. Lietuvoje iki 1933, kaip ir cari- nėje Rusijoje, buvo prisiekusiųjų A., prisiekusiųjų A. padėjėjų ir privati- nių A. Prisiekusiaisiais A. galėjo būti asmenys, baigę teisės f-tą, atlikę 5 metų praktiką teisme arba 7!/; metų praktiką pas prisiekusįjį advokatą. Priv. A. galė- jo būti ir asmenys, nebaigę teisės moks- lo. Prisiekusiesiems A. bei jų padėjė- jams vadovavo Lietuvos A. taryba. 1933.VII.11 įstatymu Lietuvoje įvestos dvi A. kategorijos: A. ir privatiniai gy- nėjai. A. galėjo būti asmenys, baigę teisės f-tą, teismuose atlikę ne trumpes- nę kaip 2 metų praktiką ir išlaikę tei- sėjo egzaminus. Priv. gynėjais buvo priimti buvę priv. A. ir prisiekusiųjų A. priimami. A. ir priv. gynėjus priimdavo teisingumo ministras. A. ir priv. gynė- jai, stodami koleginiuose teismuose, dė- vėjo togą.

Tarybų Lietuvoje A. darbas anksčiau buvo tvarkomas pagal TSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1939.VIII.16 patvir- tintus advokatūros nuostatus. Buvo su- organizuota A. kolegija, kuriai vadova- vo visuotinis A. suvažiavimas ir jo iš- rinktas A. kolegijos prezidiumas. Jis A. priiminėjo ir atleidinėjo. A. kolegija turėjo savo darbo vienetus — juridines konsultacijas kiekvieno rajono centre ir didesniuose miestuose. 1961.VI.26 įsi- galiojo Lietuvos TSR advokatūros nuo- statai. Lietuvos A. kolegija 1963.V rajo- nų centruose ir didesniuose miestuose turėjo 43 juridines konsultacijas su 204 advokatais. Lietuvos TSR A. kolegi- jos veiklai vadovauja ir jos darbą kont- roliuoja Juridinė komisija prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. A. teikia juridinę pagalbą piliečiams, įmonėms, įstaigoms, org-joms, padeda apsaugoti jų teises bei stiprinti soc. teisėtumą, atstovauja ša- lims civ. bylose teisme ir arbitražo by- lose, gina kaltinamuosius, atstovauja nukentėjusiems baudž. bylose, duoda teisinius patarimus, rašo pareiškimus, skundus, sutartis ir kt. teisinius doku- mentus. A. turi panaudoti visas įstaty- mų leidžiamas priemones ir gynybos būdus kaltinamuosius teisinančioms arba jų kaltę švelninančioms aplinkybėms iš- aiškinti. A. gali dalyvauti byloje nuo parengtinio tardymo pabaigos. Kai ku- riose bylose (pvz., alimentų, sužalojimų, pensijų ir kt.) A. patarnavimus ieško- vams teikia nemokamai.

Lit.: Lietuvos TSR advokatūros nuostatai, V., 1962.

AEROPORTAI [gr. aėr — oras -+-10t. por- tus — uostas]. Burž. valdymo metais A. buvo Kaune ir Vilniuje. Per Kauno aeroportą ėjo Maskvos—Berlyno oro linija. Keleivių judėjimas per Kauno aeroportą buvo nedidelis: 1939 jų atvy- ko 1036, išvyko 1124, tranzitu per- vežta 3725. Tais pačiais metais į Kau- no aeroportą atvežta 24 t krovinių, iš- vežta 16 t, tranzitu pervežta 91 t. Svarbiausias Lietuvos TSR aeroportas yra Vilniuje. 1954 pastatyti erdvūs aero- porto rūmai. Tranzitinės ir tiesioginės oro linijos jungia Vilniaus aeroportą su daugeliu Lietuvos ir kt. taryb. res- publikų miestų (ž. Aviacija). Jame nusi- leidžia, be kitų, ir reaktyviniai keleivi- niai lėktuvai TU-124. Be Vilniaus, aero- portas dar yra Kaune; jame gali nusi- leisti įvairių tipų lėktuvai. Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Druskininkuose,

Vilniaus aeroportas

Palangoje, Birštone, Kupiškyje, Rokiš- kyje, Šilutėje ir kt. miestuose yra vie- tinių oro linijų A. ar nusileidimo ir pa- kilimo aikštelės.

AFANASJEVAS Nikolajus [1915.11.23 Baltarusijos TSR — 1947.IX.10 Pagėgiuo- Se] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. 1940 LLKJS Švenčionių aps. k-to sekre- torius. Nuo 1941 VKP(b) narys. 1941— 1943 Baltarusijos partizanų brigados

„Razgrom“ („Sutriuškinimas“) žvalgas ryšininkas, 1943—44 partizanų būrio „Znamia“ („Vėliava“) kovotojas. Nuo

1944 dirbo administracinį darbą Pagėgių apskrityje. Liet. burž. nacionalistų nu- žudytas,

AFIKSAS įlot. affixus — pritvirtintas] — žodžio dalis, arba morfema, keičianti šaknies leksinę reikšmę (,,darb-inink-as“, „darb-ing-as“) ar žyminti žodžio grama- tines reikšmes („kalb-u“, „dirb-ki-me“, „lauk-as“). Liet. kalbos A. ketveriopi: preftiksai, arba priešdėliai einantys prieš žodžio šaknį („pa-langė“, „po- dirvis“, „ant-raštė“); sufiksai, arba prie- sagos, dedamos tarp šaknies ir galūnės („darb-št-um-as“, „gan-ykl-in-is“); fleksi- jos, arba galūnės, einančios žodžio gale („augal-as“, „au-ga-me“); infiksai, arba inlarpai, įterpiami į kai kurių veiksma- žodžių esamojo laiko šaknį („sni-n-ga“, „ki-m-ba“).

AFONINAS Michailas [g. 1908 Šuchur- dine (Kameškovo rj., Vladimiro sr.)] — part. darbuotojas, Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Nuo 1928 Komunistų partijos narys. 1940—41 LKP Trakų aps. k-to sek- retorius. D. Tėvynės : karo metu — LKP

Trakų aps. pogrin- dinio k-to sekreto- rius. Kartu su kitais suorganizavo Vytau- to partizanų briga- dą, pogr. spaustuvę, kurioje buvo spaus- dinami laikr. „„Par- tizanų šūkis“, ,„Tra- kiečių šūkis“ bei at- Sišaukimai. Po karo LKP Trakų aps. k-to Sekretorius. Nuo 1946 mokėsi Aukšto- joje partinėje m-loje Maskvoje. 1949 dirbo VKP(b) CK. 1950—53 LKP Šiau- lių sr. k-to sekretorius. 1949—58 LKP CK narys, 1953—56 LKP CK sekreto- rius. 1951—59 Lietuvos TSR AT depu- tatas. Nuo 1957 TSKP CK ir TSRS MT Partinės-valstybinės kontrolės k-to dar- buotojas.

AFRIKATA [lot. affrico — trinu, brūži- nu] — priebalsis, susidedąs iš dviejų — uždarumos ir ankštumos — priebalsinių elementų, kurių artikuliacija glaudžiai Sutapusi. Tariant A., kliūtis (uždaru- Ma) nugalima ne staigiu kalbos pa- dargų atidarymu, sprogimu, bet leng- vu jų perėjimu į ankštumą ir ne- žymiu oro išpūtimu. Daugumo kalbų A. yra lūpinės ir liežuvio priešakinės- dantinės. Jos gali būti skardžiosios ir dusliosios. Liet. kalbos A. yra tik dan- tinės: dusliosios —„c“ („ts“), „č“ („tš“)

2 MLTE, tomas 1

ir skardžiosios —,dz", „dž“. Jos yra kie- tosios ir minkštosios. A. dar vadinamos jungtiniais, arba sudurtiniais, priebal- siais ir priebalsiniais dvigarsiais. A. rei- kia skirti nuo sprogstamojo ir pučia- mojo priebalsio samplaikos. Samplaika „ts“ virsta A. tada, kai ji susidaro žo- džio gale arba priešdėlio ir sangrąžos dalelytės sandūroje. Pvz, žodžiuose „pats“, „atsistok“ junginys „ts“ suda- ro A., o žodžiuose „atsarga“, „atskiras“, „atstok“— nesudaro.

AFRIKOS LIETŪVIAI. Pirmieji lietuviai į Afriką atvyko XIX a. pabaigoje. Pre- torijoje apsigyveno A. Paluckis iš Še- duvos (1895), Keiptaune — P. Rutkavi- čius (1896), J. Glazauskas (1897), J. Jan- kus (1905), Johanesburge — L. Vaškys (1902), K. Gruodelis (1903) ir kt. Netoli Gerosios Vilties rago įsikūrė J. Zup- kus (1908), kuris ėmė verstis žvejyba. Lietuviai, atvykę į Afriką, dirbo aukso ir deimantų kasyklose, vertėsi amatais ir prekyba. 1939 Johanesburge susior- ganizavo Pietų Afrikos Lietuvių kultū- ros d-ja, kurios pirmininku buvo L. Vaš- kys. Pretorijoje ši d-ja turėjo skyrių. Afrikoje yra keli šimtai lietuvių, išsi- sklaidžiusių įv. vietose, daugiausia Pietų Afrikos Respublikoje.

AGAILIŲ-PŪSBAUBLIŲ MIŠKAI — miš- kų masyvas Šiaulių ir Akmenės rj., 8 km į š. nuo Kuršėnų, abipus Šiau- lių — Mažeikių geležinkelio. Didesnioji dalis priklauso Kuršėnų miškų ūkio Kur- šėnų girininkijai, kita (Žilių miškas) — Akmenės miškų ūkio Papilės girininki- jai. Plotas 2165 ha. Masyvą sudaro Rek- čių (363 ha), Strazdų (283 ha), Žilių (146 ha), Pusbaublių (552 ha), Agailių (581 ha) ir Klaišių (240 ha) miškai. Rel- jefas lyguminis. Dirvožemiai velėniniai jauriniai, priesmėliniai, ant priesmėlio ir priemolio. Vyrauja kiškiakopūstiniai miško tipai. 929; medynų savaiminės kilmės. Beržynų yra 4095, eglynų 2895, drebulynų 1095, pušynų 1095. Jaunuo- lynai sudaro 3509, pusbrandžiai medy- nai 4705, pribręstantieji 1095, brandie- ji 89). Medynų bonitetas II-III, vid. skalsumas 0,77, vid. tūris 85 ktm/ha, vid. prieauga 3,2 ktm/ha. Yra stirnų, el- nių, šernų, briedžių, lapių, kiaunių, te- tervinų, jerubių. Miškai eksploataciniai, išskyrus kelių apsauginę juostą v. pa- kraštyje, palei geležinkelį.

AGARAS, ragotė, vandens riešutas. Lie- tuvoje XIX a. pirmojoje pusėje plūdu- riuojantysis A. (Trapa natans) dar augo Kilučių ežere (netoli Biržų). Paskutinie- ji vegetuojančio A. egzemplioriai 1867 iššalo. Užsikonservavusių A. vaisių ap- tinkama Kilučių, Žuvinto ežerų dumble; A. fosilinių liekanų — Amalvų pel- kėje (Kapsuko rj.), Trisdešimtėje pelkėje (Kaišiadorių rj.), Draudenių ežere (Tau- ragės Tj). Nuo 1957 bandoma reakli-

matizuoti. Feod. Lietuvoje A. vaisiai buvo laikomi skanėstu, prieinamu tik didikams. Apie Biržus net vartojamas

pašiepiamas posakis: „(Gal nori Kilučių agaro?",

Lit.: S. Bieliukienė, Agaras.—,,Mūsų girios“, 1958, Nr. 8.

/

Lietuvos | ( nacionalinė M. Mažvydo k 5

——

AFA—AGI 17

AGARINIAI — kaimas Lazdijų rj., Šventežerio apyl., 6 km į r. nuo Lazdi- jų, prie plento į Alytų. 128 gyv. (1959). Iš š. prieina Giraitės miškas. Kaimas minimas 1650 Šventežerio dvaro inven- toriuje (15 valakų, 44 kiemai). Burž. me- tais veikė LKP pogr. kuopelė. 1947.VI burž. nacionalistai nužudė A. valstiečius J. Maciukonį, I. Maciukonienę, V. Ma- ciukonienę, A. Pranevičienę.

AGELAIČIAI — kaimas Raseinių rj., II- gižių apyl, 8 km į š. r. nuo Betygalos. 115 gyv. (1959). Iš v. prieina Agelaičių miškas. Yra senkapis, vad. milžinkapiu. Jame rastas III-IV a. geležinis įmovinis kirvis yra Kauno ist. muziejuje.

AGĖNIŠKIS — kaimas Biržų rj., Parovė- jos apyl, 13 km į r. nuo Biržų, prie kelio į Pandėlį; kolūkio centras. 78 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Rovėja, p.— jos intakas Serbenta. Iš š. prieina Buč- kampio miškas. Felčerių-akušerių punk- tas (nuo 1958), Buginių kultūros namai (nuo 1957), Buginių biblioteka (nuo 1951). Iki buržuazinės žemės reformos A. buvo grafo Tiškevičiaus dvaras,

AGILAS, Aigila, Agela, Senieji Nag- liai, — 1675 smėlio užpustytas žvejų kai- melis Kuršių nerijoje, Agilo rago š. pusėje. Pradžioje jo gyventojai įsikūrė Agilo rago pietuose, vėliau persikė- lė į Libio įl. pakrantę ir dar toliau, prie Birštvyno rago. Tačiau ir naujoji gyvenvietė (Naujieji Nagliai) 1854, už- slinkus kopoms, buvo užnešta smėlio. Tada gyventojai persikėlė į Nidą, Prei- lą, Pervalką.

AGILO RAGAS, Senųjų Naglių ragas, — pusiasalis Kuršių nerijoje, 4 km į p. nuo Juodkrantės. Per pastaruosius 300 metų, slenkant kopų gūbriui marių link, smė- lis užpylė abipus pusiasalio esančias įlankas, todėl A. r. labai sumažėjo.

„AGITATORIAUS BLOKNOTAS'— Lie- tuvos Komunistų partijos Centro Komi- teto agitacijos ir propagandos skyriaus savaitinis bloknoto formato leidinys lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, ėjęs 1945.II-—1960.II Vilniuje. Skirtas agita- toriams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, kolūkiuose, taryb. ūkiuose. Spausdino aktualią medžiagą apie socializmo sta- tybą, straipsnius apie agit. darbo paty- rimą, metodinius patarimus agitatoriams. Vid. tiražas 15000 egz. Išėjo 328 nr. Jo vietoj leidžiamas laikr. „„Agitatorius“,

„AGITATORIUS“— tarybinis savaitraš- tis, einąs nuo 1960.11.25 Vilniuje lietu- vių ir rusų kalbomis. Leidžia dienraštis „Tiesa“. Laikraštis teikia pagalbą res- publikos agitatoriams ir propagandis- tams, apibendrina agitatorių kolektyvų patyrimą, rašo vidaus ir užsienio politi- kos klausimais. Daug dėmesio skiria polit. agitacijos turiniui ir metodikai, propaguoja naujas agitacinio-masinio darbo formas.

18 AGI—AGR

„AGITPROPAS“ — tarybinė vaizdinės agitacijos ir propagandos įstaiga, įkur- ta 1940.VI Kaune. Ją sudarė pažangieji dailininkai (pirm. S. Žukas, sekr. I. Tre- čiokaitė-Žebenkienė). Masinių liaudies manifestacijų, mitingų progomis „A.“ meniškai apipavidalindavo aikštes, sales, parūpindavo transparantų, vėliavų; rin- kimų į Liaudies Seimą metu leido ir platino plakatus. Toliau leido buv. po- grindinį satyr. žin. „Šluota“. Nuo 1940 pab. „A.“ funkcijas perėmė kitos įstaigos.

„AGITPROPO BIULETĖNIS“— komunis- tinis pogrindinis hektografuotas laikraš- tis, išėjęs 1929.XI Kaune. Leido LKJS CK sudaryta agitacijos ir propagandos grupė (E. Pušinienė, S. Salpeteris, J. Vi- cas ir kt.). Rašė apie rev. judėjimą Lie- tuvoje, darbininkų streikus ir demonst- racijas, ragindamas Lietuvos darbo jau- nimą kovoti su militarizmu, demaskavo imperialistų ir baltagvardiečių antitaryb. provokacijas.

AGLINSKAS Kazys [1851 Girininkuose (Kauno rj.) — 1924.VIII.23 Garliavoje (Kauno rj.)] — vaistininkas provizorius, liberalinis visuomenės veikėjas. Mokė- si Marijampolės g-joje. Atsisakęs stoti į kunigų seminariją ir netekęs tėvų pa- ramos, išvyko į Maskvą, kur dirbo vais- tinės mokiniu. Dvejus metus dirbo Pe- terburge, paskui Maskvos un-te studi- javo farmaciją. Studijuodamas drauge su kitais įkūrė Maskvos lietuvių stu- dentų ratelį. 1885 Garliavoje įsteigė vaistinę, kurioje dirbo ligi mirties. Ca- rizmo laikais organizavo draudžiamų liet. raštų iš R. Prūsijos gabenimą ir pla- tinimą.

AGLIUONOS MIŠKAI — miškų masyvas Jurbarko rj., 5 km į š. v. nuo Veliuonos, į š. r. nuo kelio į Stakius. Priklauso Jurbarko miškų ūkio Veliuonos giri- ninkijai. Plotas 879 ha; medynų 760 ha. Masyvą sudaro Agliuonos (402 ha) ir Pasnietalio (477 ha) miškai. Šiauriniu A. m. pakraščiu teka Snietala (Mituvos intakas). Reljefas lyguminis. Dirvože- miai velėniniai gliejiniai, mažai sujau- rėję, priemoliniai. Medynai daugiausia savaiminės kilmės. Drebulynų yra 3296, eglynų 2975, juodalksnynų 2076, beržy- nų ir baltalksnynų po 970. 160 ha užso- dinta egle ir ąžuolu (1957—63). Jau- nuolynai sudaro 3975, pusbrandžiai me- dynai 1795, pribręstantieji 3495, bran- dieji 1095. Bonitetas I-II, vid. skalsu- mas 0,7, vid. tūris 97 ktm/ha. Yra stir- nų, šernų, lapių, jerubių, slankų. 1963 atsirado ir briedžių. Miškai eksploa- taciniai.

AGLUONA — 1. Upė Šilalės ir Taura- gės rj, Šešuvies deš. intakas. Ilgis 31 km, baseino plotas 121 km?. Praside- da Žemaičių aukštumos p. pašlaitėje, 7 km į š. v. nuo Skaudvilės, Peikalnio apylinkėse. Teka į p., ją kerta Šiaulių— Sovetsko plentas ir glžk. Įteka į Šešuvį 26 km nuo jos žiočių, ties Gauraičiais.

Intakas Agluona (kair.). Vid. nuolydis 369 cm/km. Slėnis 200 m pločio, išryš- kėja žemiau intako žiočių. Vid. debitas prie žiočių 1,18 mš/s.

2. Upė Tauragės rj, Agluonos kair. intakas. Ilgis 26 km, baseino plotas 58 km2. Prasideda 6 km į š. v. nuo Skaudvilės. Teka į p. v. Įteka į Ag- luoną 12 km nuo jos žiočių, ties Juodpetriais, 9 km į p. v. nuo Tauragės. Intakas Žanvytė (kair). Vid. nuolydis 392 cm/km. Vid. debitas žemiau Žan- vytės 0,2 mš/s, žiotyse 0,57 m3/s. Upę kerta Šiaulių —Sovetsko plentas.

3. Upė Akmenės rj., dar vad. Egluo- na; Vadaksties kair. intakas. Ilgis 23 km, baseino plotas 182 km?, Versmės Stipir- kių apylinkėse, 6 km į p. nuo Klykolių. Teka į š. r. Įteka į Vadakstį 36 km nuo jos žiočių. Intakai: dešinieji — Alsa, Vėžupis; kairieji — Bradantis, Paislė, Molupis, Kirgas. Vid. nuoly- dis 68 cm/km. Slėnio plotis aukštupyje 30—50 m, žemupyje 60—100 m. Vid. debitas žiotyse 1,24 mš/s.

4. Upė Biržų rajone. Ilgis 20 km, ba- seino plotas 87 km?. Prasideda Mickūnų apylinkėse ir teka į š. Įteka į Širvėnos ežerą Biržų miesto v. pakraštyje. In- takas Galinė (kair). Vid. nuolydis 72 cm/km. Debitas žiotyse: maks. 25, vid. 0,48, min. 0,1 mš/s. Vaga suregu- liuota.

5. Upė Klaipėdos rj, Minijos kair. intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 37 kmž, Prasideda Gudiškės apylinkėse, 7 km į p. r. nuo Gargždų. Teka į p. v. Įteka į Miniją 32 km nuo jos žiočių, ties Priekule. Intakas Elonė (deš.). Vid. nuolydis 210 cm/km. Vid. debitas žio- tyse 0,44 mš/s.

AGLUONAI — kaimas Akmenės rj., Me- demrodės apyl., 9 km į š. nuo Akmenės. 63 gyv. (1959). Per A. teka Agluona (Vadaksties intakas). A. palivarkas mi- nimas 1652.

AGLUONĖNAI — kaimas Klaipėdos rį., 6 km į š. r. nuo Priekulės; apylinkės centras. 99 gyv. (1959). Š. v. pakraščiu teka Agluona (Minijos intakas). Aštuon- metė m-la, biblioteka.

AGRARINĖ KRIZĖ — ekonominė krizė žemės ūkyje.

AGRARINIS KLAUSIMAS (lot. agra- rius — žemės, iš ūger — laukas) — žemės nuosavybės, socialinių santykių, klasių ir klasių kovos kaime klausimas. Svar- biausia agrariniame klausime — valstie- čių padėtis. A. k. būdingas visoms an- tagonistinėms visuomeninėms-ekonomi- nėms formacijoms.

A. k. Lietuvoje iškilo feodalizmo epochoje. Ypač jis pradėjo aštrėli XIV a. pabaigoje, kai did. kun-štis išti- sus kaimus bei pavienius valstiečius ėmė atidavinėti feodalams — bajorams. Vis daugiau valstiečių, kurie iki tol buvo pavaldūs tik feodalinei valstybei, darėsi priklausomi ir nuo feodalų, tapo baudžiauninkais. Tokių dovanotų valstiečių, vadinamų veldamais, padėtis žymiai pablogėjo. Jie masiškai bėgo iš

feodalų dvarų. XVI a. vid. baudžiaunin- kais buvo paversti ir valstybinių že- mių valstiečiai (ž. Baudžiava).

Kitokį pobūdį A. k. įgavo po 1861, pradėjus žemės ūkyje sparčiai vystytis kapit. gamybiniams santykiams. Nors baudžiava tada buvo panaikinta, dau- guma žemių ir toliau liko dvarininkų rankose, o skirtines žemes turintieji valstiečiai buvo apdėti sunkiais išper- kamaisiais mokesčiais.

Prieš I pasaul. karą Lietuvos kaimas klasiniu atžvilgiu buvo labai diferenci- juotas; valstiečiams trūko žemės. Apie 400, žemės priklausė dvarininkams, 1095 valst. iždui ir tik apie 5095 vals- tiečiams. Bežemių valstiečių buvo apie 100 000 šeimų, beveik proletarinių (tu- rėjusių ne daugiau kaip po 3 ha) — apie 50 000 šeimų ir smulkiųjų (turėjusių nuo 3 iki 10 ha) — apie 64 000 šeimų. Beže- miai ir mažažemiai valstiečiai sudarė apie 7005 visų valstiečių. Kaime labai stigo darbo. Daugiausia dėl to XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos darbo valstiečiai masiškai emigravo į užsienį.

A. k. pradėtas spręsti Lietuvoje iš es- mės 1918 pabaigoje, kai Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovauja- mi, D. Spalio soc. revoliucijos veikiami, sukūrė Tarybų valdžią. Laikinoji revo- liucinė darbininkų ir valstiečių vyriau- sybė 1918.XII.16 manifestu paskelbė, kad žemė nacionalizuojama. 1919.1.14 dekretu buvo nustatyta, jog žemė nega- li būti nei parduodama, nei išnuomoja- ma arba įkeičiama; visos dvarininkų, bažnyčių, vienuolynų ir stambiųjų vals- tiečių žemės konfiskuojamos su priklau- sančiu jiems gyvuoju ir negyvuoju ž. ū. inventoriumi. Smulkiųjų savininkų že- mės lieka tiems, kas jas dirba. Tačiau Laikinoji revoliucinė vyriausybė, spręs- dama A. k., nepaskelbė žemės dalijimo bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Vėliau jos vadovai tai apgailestavo.

Buržuazija, 1919 su užsienio impe- rialistų pagalba užgrobusi valdžią Lie- tuvoje, stengėsi palaužti darbo žmonių Iev. kovą dėl žemės žiauriomis represi- jomis, dalinėmis nuolaidomis bei klas- tingais manevrais. Priversta vykdyti žemės reformą, ji vykdė ją taip, kad daugiausia pasipelnė buožija, o beže- miai ir mažažemiai valstiečiai beveik nieko nelaimėjo. 1939 Lietuvoje 188 600 smulkiųjų valstiečių (turėjusių ne dau- giau kaip po 11 ha),-t. y. 5395 visų ūkių, turėjo 20,65 visos žemės, o 23 700 buo- žių ir dvarininkų (turėjusių daugiau kaip po 30 ha), t. y. 6,40) ūkių, turėjo 25,495 visos žemės. Lietuvoje buvo apie 180000 ž. ū. darbininkų. Paslėptinės darbo jėgos perteklius kaime sudarė 300 000—350 000 žmonių. 1919—393 iš Lietuvos emigravo apie 100000 žmo- nių. Kaimo varguomenės padėtį labai sunkino kaimų skirstymas vienkiemiais. Naudodamiesi skirstymu, buožės grobė geriausias žemes, stūmė varguomenę į prasčiausias. Išlaidoms, susijusioms su išsikėlimu į vienkiemius, padengti kaimo varguomenė, iš dalies ir vidu- tinieji valstiečiai, buvo priversti lupi-

kiškomis sąlygomis imti paskolas iš buožių ir jų bankelių. Valstiečiai įsisko- lindavo ir dėl vykdomų melioracijos bei kt. žemėtvarkos darbų, mokesčių Naštos, didelio skirtumo tarp pramonės ir žemės ūkio gaminių kainų. 1938 bend- ras ž. ū. įsiskolinimas (be Vilniaus kr.) Sudarė 405,4 min. It. Kasmet būdavo ISvaržoma nuo 700 iki 1200 valstiečių ūkių, Daug valstiečių pardavinėjo savo ūkius, nelaukdami varžytynių. Valstie- Člai ypač nuskurdo krizės laikotarpiu, kai visus ekonominius sunkumus bur- Zuazija ėmė versti ant darbo žmonių Pečių (ž. Ekonominė krizė). Lietuvoje 1935 rugpiūčio mėn. antrojoje pusėje Prasidėjo plataus masto valstiečių strei- kas, kuris apėmė žymią Lietuvos terito- tijos dalį.

Valstiečių kovai Lietuvoje vadovavo Lietuvos Komunistų partija. LKP nuo Pirmųjų burž. diktatūros metų kovojo už darbininkų ir valstiečių sąjungą. Svarbiausius šios kovos uždavinius iškė- lė LKP III suvažiavimas (1921.X). 1923.1X LKP CK plenumas suformulavo LKP agrarinės programos pagr. reikalavimus: konfiskuoti stambiųjų žemvaldžių ūkius Su gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi lr perduoti žemę naudotis lauko dar- bininkams ir mažažemiams be jokio iš- Pirkimo; duoti naujakuriams iš dvari- ninkų konfiskuoto turto, o t. p. valsty- bės lėšomis gyvulių, ž. ū. inventoriaus, Stat. medžiagų, sėklų; suteikti ilgalaikį kreditą. Partija reikalavo panaikinti mokesčius, imamus iš kaimo varguome- nės, ir sumažinti juos vidutiniesiems Valstiečiams, panaikinti darbo valstiečių Skolas, nepardavinėti iš varžytynių Valstiečių ūkių, atleisti valstiečius nuo natūralinių prievolių, valstybės lėšomis teikti pašalpą valstiečiams bedarbiams. Partija kvietė miesto ir kaimo darbo Zmones vieningai kovoti prieš burž. val- džią, monopolijas, dvarininkus ir buo- Zes, kurie išnaudoja darbo valstiečius. KP demaskavo burž. nacionalistines tautininkų, krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų partijas, kurios, Ieškodamos socialinės atramos kaime, Skelbė smulkaus ūkio pastovumo ir ne- apitalistinio jo vystymosi teorija, nei- 8ė Klasinius prieštaravimus kaime, gy- Nė buožijos ir dvarininkų interesus, Stengėsi skaldyti darbininkų ir valstie- “lų vienybę. LKP demaskavo tuos so- Cialdemokratų vadus, kurie mėgino skie- Pyti darbininkų klasei nepasitikėjimą valstietija, vaizdavo ją kaip buržuazijos Tamstį. Teisinga LKP politika agrariniu “ausimu, nuosekli kova už darbo vals- tiečių interesus, didelis politinis bei or- Banizacinis darbas stiprino darbininkų Ir valstiečių sąjungą, ir tai turėjo didelę Ieikšmę 1940 metais, nuverčiant kapit. Santvarką.

„Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, laudies Seimas 1940.VII.22 priėmė deklaraciją, pagal kurią žemė su jos 8elmėmis, visi miškai ir vandenys bu- Vo nacionalizuoti. Žemė buvo atiduota Valstiečiams amžinai naudotis. Liaudies €lmas atleido valstiečius nuo visų iš- Ber amųjų žemės mokesčių, sumažino

valstiečių įsiskolinimų mokėjimus, pa- naikino neteisingus mokesčius, atleido nuo nesumokėtų mokesčių ir adm. tvar- ka uždėtų pabaudų. Buvo įvykdyta ta- rybinė žemės reforma, organizuoti pir- mieji tarybiniai ūkiai, mašinų-traktorių stotys ir mašinų-arklių nuomojimo punk- tai, ėmė kurtis pirmieji kolūkiai. To- lesnį A. k. sprendimą Lietuvoje nutrau- kė faš. Vokietijos įvykdytas klastingas užpuolimas.

1941 okupavę Lietuvos TSR, vok. faš. grobikai drauge su dvarininkais ir buožėmis atėmė naujakurių ir vals- tiečių gautas iš Tarybų valdžios žemes. Okupantai valstiečius apkrovė didelėmis duoklėmis. Hitlerininkai drauge su vi2- tiniais burž. nacionalistais išžudė tūks- tančius naujakurių ir valstiečių, gavusių iš Tarybų valdžios žemės ir aktyviai įsijungusių į kovą prieš išnaudoto- jus; dešimtys tūkstančių darbo valstie- čių buvo išvežti į Vokietiją katorgos darbams.

Išvijus vok. faš. grobikus, Lietuvos TSR AT 1944.VIII.30 priėmė įstatymą dėl vokiečių okupacijos padarinių že- mės ūkyje likvidavimo. Tarybinė že- mės reforma buvo išplėsta. Naujaku- riams buvo duodama iš stambių žem- valdžių ir buožių ūkių paimta dalis tro- besių, darbinių gyvulių ir inventoriaus. Vyriausybė suteikė valstiečiams paramą stat. medžiagomis, kreditu, karvėmis ir sėklomis. Tam reikalui buvo paskirtas 15 mln. rb kreditas. Buvo atkurti maši- nų-arklių nuomojimo punktai ir mašinų- traktorių stotys, vystėsi žemės ūkio kooperacija, 1947 pradėjo organizuotis kolūkiai. A. k. galutinai buvo išspręstas, 1951 užbaigus Lietuvos žemės ūkio ko- lektyvizavimą (ž. Kolektyvizacija).

Lit.: K. Marksas, Kapitalas, t. 3, V., 1959 [sk. VIĮ; G. Durenbc, KpecThaHCKMA BONpoC Bo Opauųun 1 Tepmanuu, M., 1953; V. Leninas, Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje.—Raštai, t. 3, V., 1950; V. Leninas, Agrarinis klausimas ir „Markso kritikai“.—Raštai, t. 5, V., 1951; J. Žiugžda, Lietuvos kaimo darbo žmonių kova dėl žemės buržuazijos viešpatavimo metais, V., 1952; V. Niunka, Lietuvos Komunistų partijos kova už darbininkų ir valstiečių sąjungos stip- rinimą buržuazijos diktatūros laikotarpiu.—,,Ko- munistas", V., 1954, Nr. 11; M. Gregoraus- kas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis (1940—1960), V., 1960; J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas

Lietuvoje, V., 1962; Lietuvos TSR istorija, t. 1—2, V., 1957—63.

AGRASTAI. Lietuvoje daugiausia augi- namos A. veislės, sukurtos iš paprastojo A. (Grossularia reclinata var. vulgare). Pagrindinės veislės — Raudonasis trium- fas (Industrija), Anglų geltonieji, Žalia- sis finikas; papildomosios: Smito baltieji (Baltasis triumfas), Pamaina, Hautonas. Aptinkama ir sulaukėjusių A. Uogos prinoksta liepos—rugpiūčio mėn. Sodini- mui A. krūmelius daugiausia platina valstybiniai vaismedžių medelynai. A. selekcionuojami Vytėnų bandymų sto- ties Dūkšto atramos punkte (Ignali- nos Ij.). Svarbiausioji A. vaisių, ūglių ir lapų grybinė liga — A. valktis. Žiedų kenkėjai — drugio A. ugninuko vikšrai, lapų — plėviasparnio vabzdžio A. piūk- lelio ir straublinių vabzdžių skydama- rių lervos. Daugiausia agrastynų įveista valst. medelynų ūkiuose. 1959 Kauno so-

AGR—-AGR 19

dAininkystės-daržininkystės technikumo 20 a agrastyne gauta Žaliojo finiko veis- lės A. uogų daugiau kaip 160 cnt/ha. A. uogos Lietuvoje daugiausia vartoja- mos uogienėms, džemams, Kkompotams, be to, konservuojamos; iš uogų gami- namas vynas. Uogos perdirbamos Vil- niaus, Kauno, Panevėžio, Kėdainių, Tel- šių konservų f-kuose, Anykščių vais- vynių g-loje. Lietuvoje A. jau buvo auginami XIX a. viduryje. Prekiniai agrastynai pradėti veisti tik taryb. lai- kotarpiu.

AGROCHĖMIJA [gr. agros — laukas > chemija], agronominė chemija,— moks- las, tyrinėjantis žemės ūkio augalų mi- tybą, trąšų ir augalų apsaugos che- minių priemonių naudojimą, jų įtaką dirvožemiui ir cheminei augalų sudėčiai. A. uždavinys — tirti medžiagų apykaitą Žž. ū. augaluose, tarp augalų ir dirvože- mio, o taip pat išaiškinti chem. prie- mones geresniam derliui užauginti. Rašytinių žinių apie dirvų tręšimą Lietuvoje randama jau XVI a. dokumen- tuose. Valakų reformos įstatyme nuro- doma mėšlo reikšmė dirvų gerinimui. XVIII a. Kelmės dvarininkas J. Gru- ževskis traktate „Apie dirvožemio pa- gerinimą“ (lenkų k.) kėlė reikalą kal- kinti dirvas. Pirmąjį stambesnį veikalą (lenkų k.) apie žemdirbystės chemijos pagrindus išleido 1818 Vilniaus un-to prof. M. Očapovskis, dėstęs žemdirbys- tės chemiją. Tręšimo bandymai Lietuvo- je pradėti Baisogalos bandymų stotyje (ist. 1909); jų duomenys paskelbti 1914 stoties apyskaitoje. 1924 Ž. ū. akademi- joje (Dotnuvoje) įsteigta A. katedra. Jos vedėjas prof. V. Ruokis 1936 išleido vadovėlį „Trąšos ir tręšimas“. Daugiau tręšimo bandymų daryta 8 bandymų sto-

tyse, įsteigtose 1924—38. Vilniaus A. stotyje, suorganizuotoje 1939, buvo daromi vegetaciniai ir laboratoriniai

trąšų, dirvožemio bei derliaus kokybės tyrimai.

Taryb. laikotarpiu, be tyrimų, daromų bandymų stotyse, platūs eksperimentai pradėti Lietuvos TSR MA Žemdirbystės ir dirvožemio in-te (įst. 1952 Trakų Vo- kėje, netoli Vilniaus). In-tui perduota ir augalų apsaugos stotis (įst. 1927 prie Ž. ū. akademijos Dotnuvoje), kuri pava- dinta augalų apsaugos laboratorija. Re- organizavus šį in-tą į Lietuvos Žemdir- bystės moksl. tyrimo in-tą, naujajame jo centre (Dotnuvoje) ir filiale (Vokėje) įsteigti tręšimo skyriai (1956), be to, Vokės filiale — herbicidų laboratorija (1958), o Joniškėlio filiale — A. labora- torija (1959). In-to filialuose ir bandymų stotyse (jų yra 9) įkurtos arba kuriamos agrocheminės analizės laboratorijos. Be to, A. tiriamasis darbas dirbamas Ž. ū. akademijos A. katedroje ir probleminėje mikroelementų laboratorijoje (įk. 1961), Vilniaus un-te, Lietuvos TSR MA Bota- nikos in-te, Dirvožemio tyrimo partijoje (ik. 1950 Kaune). A. dėstoma ne tik Ž. ū. akademijoje, bet ir Vilniaus Ped.

20 AGR— AGR

in-te, Vilniaus Aukštojoje part. m-loje, ž. ū. technikumuose.

Iki pastarojo laiko Tarybų Lietuvoje atlikta nemaža A. darbų, reikšmingų respublikos žemės ūkiui. Ištirtos galimy- bės naudoti durpes tręšimui, durpinių kompostų gamyba ir naudojimas, jų įta- ka derliui ir dirvožemiui. Nustatytos racionaliausios kalkių dozės ir kalkinimo medžiagos, jų naudojimo būdai ir laikas, kalkinimo įtaka dirvožemiui. Ištirti vie- tinių puriųjų kalkinių medžiagų ištekliai. Nuo 1950 rengiamos dirvožemių rūgštin- gumo kartogramos kalkinimo reikalams. 1950 išleista B. Baginsko knyga „Dir- vožemių kalkinimas“, 1952 sudarytas Lietuvos TSR dirvožemių kalkinimo že- mėlapis (mastelis 1: 400000; autorius B. Baginskas). 1958 parašyta monografi- ja „Lietuvos dirvožemių kalkinimas“ (autoriai M. Kacas, J. Savickas). Trąšų bei kalkinimo tyrimų medžiaga nušvies- ta trijuose autorių kolektyvų leidiniuo- se „Priemonės žemės ūkio gamybai vystyti" (1958—59). Išaiškintas iv. kil- mės fosforitmilčių tinkamumas respub- likos dirvožemiams ir priemonės jų vei- kimui gerinti, ištirti granuliuoto su- perfosfato naudojimo būdai, mėšlo kaupimo, laikymo, išvežimo ir įterpi- mo į dirvą sąlygos, galimybės gerinti mėšlą superfosfatu ir fosforitmilčiais. Nustatyta įv. kraiko įtaka mėšlo koky- bei, tinkamiausias mėšlo užarimo lai- kas, ištirti žaliosios trąšos naudojimo būdai, org. ir miner. trąšų mišinių bei derinių naudojimo klausimai. Nemaža naujų duomenų paskelbta apie pievų, ganyklų ir daugiamečių žolių tręšimą. Nuo 1961 pradėtos rengti dirvožemių kartogramos, rodančios augalams priei- namo fosforo ir kalio kiekį atskirų kol- ūkių ir tarybinių ūkių dirvose. Tiriamas skystų azotinių trąšų naudojimas. Pra- dėti trąšų paskirstymo sėjomainoje ty- rimai. Paruoštos mikroelementų (vario, kobalto, boro, mangano, cinko) kiekio respublikos dirvožemiuose kartogramos, tiriama jų dinamika dirvožemyje, įtaka derliui. Ištirti efektyviausi herbicidai ko- vai su piktžolėmis javų, cukrinių runke- lių, linų ir kitų ž. ū. augalų pasėliuose, nustatytos tinkamiausios jų dozės bei naudojimo laikas.

Naują galingą impulsą toliau vystyti A. mokslą ir tyrimus, plačiau naudoti augalininkystėje miner. trąšas bei kt. chemikalus ir didinti jų gamybą sutei- kė TSKP CK 1963 gruodžio Plenumo ir 1964 vasario Plenumo nutarimai. Nuo 1964 Lietuvos Ž. ū. akademijoje veikia agrochemijos-dirvožemio specializacijos grupė, mokymo įstaigose žymiai išple- čiamas A. kursas. Išleista naujų knygų A. klausimais: „Chemija žemės ūkiui“ (1964), „Trąšos ir tręšimas“ (1964). Lie- tuvos TSR MT nutarimu „Dėl valstybi- nės agrocheminės tarnybos organizavi- mo" įsteigtos 3 stambios zoninės agro- cheminės laboratorijos: Trakų Vokėje bei Samališkėje (1964) ir Kaune (1965). Joms pavesta daryti masines dirvože-

mių, trąšų analizes, rengti kolūkiams ir taryb. ūkiams agrochemines kartogra- mas, rekomendacijas, kaip racionaliai naudoti trąšas, daryti tręšimo bandymus. Ž. Mineralinės trąšos, Trąšos.

AGRONOMAI. Lietuvoje aukštojo moks- lo ž. ū. specialistai jau 1819—32 buvo rengiami Vilniaus un-to ž. ū. katedroje. Nuo un-to uždarymo (1832) iki agrono- mijos sk. atidarymo (1919) Vilniaus un-te ir Ž. ū. akademijos įsteigimo Dot- nuvoje (1924) aukštasis ž. ū. mokslas bū- davo įgyjamas Rusijos, Lenkijos, Vo- kietijos ir kt. kraštų aukštosiose Žž. ū. m-lose. Vid. mokslo ž. ū. specialistai pradėti rengti Joniškėlio (1900—15) ir Dotnuvos (1911—15) vidurinėse Žž. ū. m-lose. Iki XX a. pradžios A. daugiausia buvo dvarininkai arba dvarų ūkvedžiai. Prieš I pasaul. karą keletą A. turėjo buržuazinės ž. ū. d-jos Marijampolėje („Žagrė“, „Marijampolės ūkininkų drau- govė"), Vilniuje; keletas A. dirbo ap- skričių žemėtvarkos komisijose. 1919 at- kurta Dotnuvos vidurinė ž. ū. m-la, joje įsteigti agronomijos bei miškininkystės skyriai, o 1922 įsteigtas kultūrtechnikų skyrius, ir m-la pavadinta Dotnuvos ž. ū. technikumu. Jis veikė iki 1927 ir išleido 139 agronomus. Burž. Lietuvoje A. buvo parengiama maža. 1924—40 Ž. ū. akademijoje diplominius egzaminus išlaikė 286 agronomijos specialybės ir 138 namų ūkio specialybės studentai; iš jų tik 85 įgijo diplomuoto agronomo ir 10 diplomuotos agronomės šeimininkės kvalifikacijas. A. daugiausia dirbo Ž. ū. rūmų (apskričių, rajonų A.) ir Ž. ū. m-jos įstaigose (ž. ū. m-lų mokytojai, bandymų stočių darbuotojai), kai kurie „Lietūkyje", „Pienocentre“, „Maiste“, „Sodyboje“, „Line“. Jau 1933 prof. J. Krikščiūnas spaudoje iškėlė A. nedar- bo klausimą, o 1939 jį svarstė net Ž. ū. rūmai. 1921 Kaune įsteigta buržuazinė profesinio-kultūrinio pobūdžio Lietuvos Agronomų s-ga, 1936 pavadinta Lietuvos Agronomų d-ja (1939 turėjo 272 narius; veikė iki 1940).

Tarybų Lietuvoje A. rengimas labai paspartintas. 1949 Ž. ū. akademijoje, vėliau daugelyje ž. ū. technikumų įsteig- ti neakivaizdiniai skyriai agronomams rengti. 1946—63 Ž. ū. akademija iš- leido 2383 agronomijos, ž. ū. ekonomi- kos bei namų ūkio specialistus (iš jų 448 neakivaizdininkus), ž. ū. techniku- mai — 5870 įv. specialybių agronomų. A. darbo sritis dabar labai plati: jie dirba gamybinėse v-bose, ž. ū. m-lose, moksl. tyrimo įstaigose, kolūkiuose, ta- rybiniuose bei parodomuosiuose ūkiuo- se. Daugelis Lietuvos TSR A. priklau- so Ž. ū. mokslinei techninei d-jai (įst. 1958 Kaune, nuo 1961 centras Vil- niuje; turi 8 sekcijas, rajonuose — 87 pirmines org-jas), Visasąjunginės dirvo- žemininkų d-jos Lietuvos filialui (įst. 1958 Kaune), „Lietuvos Sodininkystės d-jai (įst. 1959 Vilniuje; turi 4 sekcijas, rajonuose — 72 sk.).

AGRONOMIJA [gr. agros — laukas + nomos — dėsnis] — žemės ūkio moks- las; siauresne prasme — žemdirbystės

mokslas. Pagal tiriamus objektus A. skirstoma į šias grupes: 1) biologinių mokslų grupę (ž. Fenologija, Selekcija), 2) ž. ū. augalų auginimo (ž. Daržovės, Ganyklos, Gėlės, Laukininkystė, Pievos, Sėklininkystė, Sodai, Žemdirbystė), 3) ž. ū. augalų aplinkos tyrimo (ž. Agroche- mija, Dirvotyra, Melioracija), 4) ž. ū. au- galų apsaugos (ž. Botanika, Grybai, Zoo- logija), 5) gyvulių, naminių paukščių ir kitų gyvūnų veisimo (ž. Arkliai, Avys, Bitės, Galvijai, Gyvulininkystė, Kiaulės, Paukštininkystė, Triušiai, Zootechnika, Žuvininkystė, Žvėrininkystė), 6) veteri- narinių (ž. Veterinarija), 7) inžinerinių (ž. Elektrifikacija, Statyba, Žemės ūkis), 8) socialinių-ekonominių (ž. Žemės ūkis, Žemėtvarka), 9) technologinių mokslų grupę (ž. ū. gaminių, pašarų pradinis paruošimas, laikymas, perdirbimas).

Lietuvoje žemdirbystės mokslo klausi- mai pirmą kartą iškelti 1781 Vilniaus un-to gamtos mokslų katedroje. Pir- masis šiais klausimais pradėjo rašyti bot. S. Jundzilas. Savo veikale „Taiko- moji botanika“ (lenkų k., 1799) jis, be kita ko, aprašė ir svarbesnius kultivuo- jamų žemės ūkyje augalų auginimo ir naudojimo būdus. 1819—32 un-te veikė ž. ū. katedra. Pirmasis katedros vedėjas buvo prof. K. Krasovskis, o nuo 1822 — prof. M. Očapovskis. Pastarojo pastan- gomis Pilaitėje (netoli Vilniaus) un-tas 1828 įsteigė Ž. ū. in-tą, kurį valdyti bu- vo pavesta agronomijos prof. M. Fri- činskiui. Tačiau, 1832 uždarius un-tą, nu- trūko ir in-to veikla. Pirmąjį stambų sodininkystės veikalą 1820 (lenkų k.) iš- leido un-to auklėtinis J. Strumila, pir- mąjį ž. ū. vadovėlį 1825 (lenkų k.) — M. Očapovskis. Vėliau ž. ū. mokslus po- puliarino S. Daukantas, liet. liaudies švietėjas L. Ivinskis, laikr. „Ūkininkas“ (1890— 1905), Aukštojo mokslo ž. ū. spe- cialistai Lietuvoje vėl pradėti rengti po I pasaul. karo. 1922—24 Kauno un-te veikė agronomijos-miškininkystės sky- rius; 1924 įkurta Ž. ū. akademija Dotnu- voje. A. skyrius 1919 įsteigtas ir lenkų okupuoto Vilniaus un-te.

Tarybų Lietuvoje atskirų A. mokslų teoriniai bei praktiniai klausimai dau- giausia tiriami Žemdirbystės institute bei jo bandymų stotyse, Gyvulininkys- tės institute, Žemės ūkio akademijoje, Žemės ūkio ekonomikos institute, Hidro- technikos ir melioracijos institute, Že- mės ūkio mechanizacijos ir elektritikaci- jos institute, Veterinarijos akademijoje, Botanikos institute, Zoologijos ir parazi- tologijos institute, žemės ūkio mokyklo- se ir technikumuose.

AGRONOMIJOS-TEĖISIŲ DRAUGIJA, Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo, agronomijos teisėms ir pagalbai teikti, — buržuazinė liberalinė labdary- bės draugija. Ją įkūrė 1915.V.21 Vilniu- je burž. liberalinės visuomenės atsto- vai, pasitraukę iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurioje įsigalėjo klerikalai. Tikslas — šelpti ka- ro pabėgėlius ir nuo karo nukentėju- sius. D-ja laikėsi aukomis. D-jos įgalio- ti; JAV lietuvių išeivių tarpe aukas

rinko A. Bulota, A. Bulotienė ir rašytoja Žemaitė D-ja išlaikė m-las Vilniuje,

iauliuose, Kuršėnuose, Viekšniuose, Pa- Pilyje. Likviduota 1918; jos turtas atite- ko Lietuvių labdarybės d-jai.

„AGUONĖLĖ"— liaudies ratelis, žinomas nuo XIX a. pirmosios pusės. A. paminė- jo A. Juška „Svotbinėje rėdoje" (1880). Ratelyje vaizduojama, kaip aguonas sė- ja, kaip jos dygsta, auga, žydi, noks- ta ir t. t. Muz. metras ?/,, tempas vidu- tinis. J. Lingys ratelį pritaikė scenai. Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaudies žaidimai, V., 1955, AGUONOS. Lietuvos TSR laukuose, pa- kelėse, dykvietėse kaip piktžolės pasi- taiko dirvinė A. (Papaver dubium) ir smiltyninė A. (P. argemone); retoka — A. birulė (P. rhoeas). Darželiuose dažnai auginama A. birulė, o kartais ir dekora- tyvinių formų rytinė A. (P. orientale). Daržuose auginama daržinė A. (P. som- niferum). Nuo 1963 po keletą hektarų Pradėta auginti ir taryb. ūkių laukuose. Labiausiai paplitusios Lietuvoje yra dar- žinės A. aliejinių mėlynųjų porūšio veis- lės. Lapus dažnai pažeidžia netikroji miltligė; šaknims, sėkloms kenkia vaba- lų sprakšių, grambuolių lervos. Sėklų vid. derlingumas 8 cnt/ha; jos vartojamos kulinarijoje, konditerijoje. A. jau žino- mos iš XVI a. Lietuvos dvarų inventorių.

AGURKAI. Lietuvoje auginamas papras- tasis agurkas (Cucumis sativus). Rajo- Nuotos A. veislės, skiriamos auginti at- virame lauke: Muromo 36 (A. pradeda- Mi rinkti po 45 dienų nuo sudygimo), VIR-505 ir Trakų pagerintieji (po 50— S5 dienų), Nežino (po 60—70 dienų). Pastarųjų 2 veislių A. tinka rauginimui. Rajonuotos A. veislės, skiriamos auginti šiltadaržiuose: Derlingieji LŪPP, VIR-1, Inspektinis-6 (Parnikovij-6). A. selekcio- nuojami Vytėnų bandymų stotyje (prie Kauno). Laukuose A. sėjami, alyvoms Pražydus, o daigais sodinami, ėmus žy- dėti paprastajam erškėčiui (dirvos t-ra 10—209). Svarbiausios A. lapų ligos — A. bakteriozė, A. miltligė; vaisių — A. fauplės, A. deguliai. Šiltadaržiuose A. la- Pams kenkia voratinklinė erkė. Daugiau- Sia A. atvirame lauke auginama Nemu- no, Neries, Nevėžio slėniuose ir apie Trakus; šiltnamiuose — Panerio taryb. ūkyje prie Vilniaus. 1963 Staniūnų taryb. ūkyje (Panevėžio rj.) 6 ha plote A. gauta 210 cnt/ha; Lietuvos Ž. ū. aka- demijos mokomojo ūkio, Avižienių vais- Medžių medelyno (Vilniaus rj.) šiltna- Mmiuose 14—16 kg/m?. Lietuvos konser- Vų f-kuose A. daugiausia marinuojami, Onservuojami, tik maža dalis raugina- ma. Plečiamas jų rauginimas spec. rau- Ryklose (didžiulė A. raugykla yra Uukštuosiuose Paneriuose, prie Vil- Niaus). A., jų tarpe ir rauginti, minimi Jau XVI a. dvarų inventoriuose. 19383 Lietuvoje A. užėmė apie 795 viso dar- žOvių pasėlių ploto, 1953 (visuom. sek- toriuje) — 14205, 1961— 12,59. Aps E. Gimbutienė, Agurkų auginimas Tra- las Ap, Naujoji sodyba", 1940, Nr. 10; v. Oža- " urkų veislė Trakų pagerintieji.—,,Lie-

tuvos emdi , 4 Ž ės irbystės mokslinio tyrimo instituto darbai“, t. 5, V., 1060.

AGURKIŠKĖ — kaimas Kapsuko rj., Vi- šakio Rūdos apyl., 10 km į š. r. nuo Kazlų Rūdos. 210 gyv. (1959). A. supa Kazlų Rūdos miškai; kiek toliau į š. r. prasideda Ežerėlio pelkė. Per kaimą te- ka Judrė (Višakio intakas). Pr. m-la (nuo 1937).

„AIDA"— dainininkų ir scenos mėgėjų draugija, veikusi 1919—39 Klaipėdoje. Tilžės lietuvių giedotojų d-jos (1895— 1935) pavyzdžiu rengė vaidinimus, koncertus, padėjo kitoms d-joms orga- nizuoti įvairias kultūrines pramogas Klaipėdos krašte. „A.“ vadovavo daili- ninkas A. Brakas, dirigentais buvo V. Ba- joras, M. Šlaža, M. Lacytis. D-ja nustojo veikusi, hitlerininkams užgrobus Klaipė- dos kraštą.

„AIDAS"— 1. Meno ir kultūros draugi- ja, veikusi 1905—32 Panevėžyje. Rengė koncertus, spektaklius, lit-ros bei muz. vakarus, paskaitas, ekskursijas. 1908 įsteigė artistų mėgėjų būrelį (nuo 1912 artistų kuopa). Iki 1914 per metus statydavo iki 12 dramos veikalų (A. Vil- kutaičio-Keturakio ,„Amerika pirtyje“, M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“, A. Fro- mo-Gužučio „Gedimino sapnas“, M. Ba- luckio „„Aukso dievaičiai“ ir kt.). Įkū- rus Lietuvoje Tarybų valdžią (1918—19), „A.“ savo veiklą išplėtė: įsteigė liau- dies un-tą, biblioteką. Ilgiausiai „A.“ va- dovavo pedagogas ir literatas M. Gri- gonis.

2. Pažangi JAV lietuvių dainų ir mu- zikos draugija, įsteigta 1912 Brukline (Niujorko priemiestis). Iš pradžių turė- jo 13 narių, vėliau — iki 100. D-jos cho- rui pirmuosius 5 metus vadovavo muzi- kas L. Ereminas, vėliau — dainininkas tė-Sukackienė, A. Žilinskaitė-Anderso- nienė, M. Stenslerienė. Choras rengia koncertus, dalyvauja pažangiųjų lietu- vių pramogose, minėjimuose. Be to, „A.“ pastatė apie 20 operečių ir dramos veikalų (M. Petrausko „Malūnininkas ir kaminkrėtys“, ,Šienapiūtė“, „„Apvesdin- kite ir mane“, „Consilium facultatis“,

„Aidas“ 2. ,„A.“ choras Brukline (1957)

AGU—AID 21

S. Šimkaus „Čigonai“, R. Planketo „Kor- nevilio varpai“, B. Dauguviečio „Žaldo- kynė“ ir kt.). Žymesnieji operečių solis- tai: M. Česnavičiūtė-Petrikienė, E. Bra- K. Mankeliūnaitė-Januškienė, P. Stankū- nas, S. Vaineikis, A. Velička, A. Ven- tienė.

3. Klerikalinis mėnesinis laikraštis, ėjęs 1911.1II-—-1912.II Voterberyje (JAV, Konektikuto valstija).

4, Socialdemokratinis savaitinis laik- raštis, ėjęs 1923 Detroite (JAV, Mičiga- no valstija).

5. Buržuazinis laikraštis, ėjęs 1938—39 Vilniuje. Iš pradžių leistas 2 kartus per savaitę, vėliau 3 kartus. Turėjo nemo- kamus priedus — „Ūkininką“ (valstie- čiams) ir „,,„Varpelį“ (vaikams). Red. V. Budrevičius. Lenkijos burž. valdžia „A.“ persekiojo ir daugelį numerių konfiskavo.

„AIDAS LIETUVOS DARBININKŲ GY- VĖNIMO'— Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP) nelegalus laikraštis, leistas 1899, kaip anksčiau Vilniuje ėjusio lenkiško laikraščio „Echo Žycia robotniczego“ („Darbininkų gyvenimo aidas“) antroji serija. Pirmas numeris iš- ėjo 1899.1.1 lietuvių ir lenkų kalbomis. Jame išspausdinta daug korespondenci- jų apie darbininkų streikus. 1899.VI.1 išėjo Nr. 2—3 (paskutinis) vien liet. kal- ba. Abu numeriai spausdinti Bitėnuose (dab. Pagėgių rj.). Laikraščio turinys atspindėjo nacionalistų įsigalėjimą LSDP po 1897—99 masinių suėmimų. A. Mo- ravskio (A. Lietuvio) vedamajame vėl buvo keliami LSDP I suvažiavimo pri- imtos programos smulkiaburžuaziniai teiginiai, išsižadama proletarinio inter- nacionalizmo, pasisakoma už s-d. org-ją, „kuri vadovautų ir rodytų kelią kovo- jantiems lietuviams“, propaguojama po- litinė ir klasinė vienybė su liet. libera- line buržuazija.

22 AID—AIS

AIDŪLIS Juozas [Gaidulis; g. 1910.I11.24 Sklodonyse (Varenavo rj., BTSR)] — revoliucinio judėjimo dalyvis, kultūros darbuotojas. Mokydamasis Vilniaus liet. g-joje, nuo 1928 priklausė komjaunimo pvgr, org-jai. Už rev. veiklą pašalintas is g-jos ir 1932—33 kalintas. 1932 pri- imtas į Vakarų Baltarusijos KP narius. 1937—39 padėjo leisti Vilniaus krašte pažangius vienkartinius liet. leidinius. Vilniaus krašte surinko daug liet. pasa- kų, dainų ir etnografinės medžiagos. Nuo 1949 TSKP narys. Dirbo Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos m-joje, Lietu- vos TSR MA Istorijos in-te, kultūros- švietimo įstaigose, nuo 1958 dirba „Švie- sos" leidykloje.

AIKŠČIAI, Eikščiai, — kaimas Kauno rj., Čekiškės apyl., 11 km į š. v. nuo Vilki- jos, 3 km į p. nuo Čekiškės; kolūkio centras. 130 gyv. (1959). Anksčiau kai- mas buvo vadinamas Mileikiais. Pro A. teka Lazduona (Dubysos intakas). Burž. nacionalistai 1949 nužudė kolūkio pirm. A. Liutkevičių.

AIKŠTĖS. Dauguma Lietuvos miestų ir miestelių A. susidarė savaime; iki XX a. antrojo ketvirčio jos dažniausiai buvo turgavietės. Savaime susidariusios A. pa- prastai yra trikampės arba netaisyklin- go keturkampio formos. Trikampės yra Butrimonių, Ceikinių, Laukuvos, Lukšių, Platelių, Vilniaus rotušės ir kt., netai- syklingo' keturkampio formos — Adu- tiškio, Dieveniškių, Eržvilko, Seirijų, Šiluvos, Veisiejų ir kt. savaime susida- riusios aikštės. Taisyklingo keturkampio formos A., iš kurių išeina 8 gatvės (iš kiekvieno kampo po 2), pradėtos ireng- ti Lietuvoje pagal projektus valakų re- formos metu (1557). Tokios A., išpla- nuotos gotikinių „A. pavyzdžiu, yra Kapsuke, Kretingoje, Skuode ir kt. Ryš- kiausia gotikinio tipo A. Lietuvoje yra Kauno rotušės aikštė. Renesansinis

A. planavimas Lietuvoje nepaplito, nes tuo metu, kai V. Europoje klestėjo re- gotika.

nesansas, Lietuvoje vyravo

i Sub

Aikštės. Lenino aikštė Vilniuje

Aikštės. no rj.) ir kvadratinė aikštė Skuode

Trikampė aikštė Butrimonyse (Jiez-

XVIII a., kuriant miestelius prie feoda- linių dvarų (Kamajuose, Rietave, Ro- kiškyje ir kt.), pradėtos įrengti naujo tipo A., kuriose ryškiai pabrėžiama kompozicinė ašis, vedanti į dvaro rū- mus ar bažnyčią. Tokių A. Lietuvoje ne- daug. XIX a. naujos A. Lietuvoje buvo formuojamos Rusijos miestų planavimo pavyzdžiu. Jų forma dažniausiai yra kvadratas, kurio visas kraštines per vi- durį kerta gatvės (Janonio ir Biliū- no A. Kaune). Yra keletas pusapvalių šio laikotarpio A. (Zarasuose ir kitur). XIX ir XX a. daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių senosios turgaus A. buvo paverstos skverais, o turgavietės įreng- tos toliau nuo centro. Taryb. metais, rekonstruojant Lietuvos miestus, daž- niausiai paliekamas senas A. planas, bet keičiamas jų apstatymas. Pagrindinės miestų A. apstatomos visuomeniniais pastatais, jomis siekiama sudaryti pa- lankias sąlygas transporto eismui ir gy- ventojams.

Lit.: M. Kleinas, Lietuvos miestelių aikščių formos.—,,Valstybinės LTSR architektūros pa- minklų apsaugos inspekcijos metraštis“, t. 1, v., 1958.

AIRĖNAI — kaimas Vilniaus rj., Dūkš- tų apyl, 8 km į p. v. nuo Maišicgalos. 325 gyv. (1959). Rytuose yra Ąžuolyno miškas, vakaruose už 1 km teka Neris. Pro A. eina kelias iš Kernavės į Dūkštas.

Malūnas, kultūros namai (nuo 1963), biblioteka (nuo 1955). A. skirstomi į Pirmuosius (68 gyv.) ir Antruosius

(257 gyv.). XIX a. buvo A. kaimas ir

palivarkas, priklausęs kun-ščiams Gied- raičiams. 1885 buvo 112 gyventojų. A. Antrieji įsikūrė XX a. pr., atkėlus gy- ventojų iš Gardino gubernijos. D. Tė- vynės karo metais Airėnuose veikė partizanai.

AISČIAI — vardas, kuriuo I—-IX a. isto- rijos šaltiniai vadina gentis, gyvenusias Baltijos j. pietryčių pakraščiuose. Pirma- sis A. mini romėnų istorikas K. Taci- tas (55—120); savo darbe „Germania“ jis rašo, kad dešiniajame Svebų (Bal- tijos) jūros krante gyvenančios aisčių gentys (Aestiorum gentes), kurios augi- nančios javus bei įvairius vaisius, jūros seklumose bei krante renkančios gintarą. Po Tacito A. vardą mini Kasiodoras, Ro-. mos karaliaus Teodoriko sekretorius; jis apie 523—526 šio karaliaus vardu rašė padėkos laišką aisčiams (Hestis), prieš tai atsiuntusiems Teodorikui dovanų gintaro. Tiksliau lokalizuoja A. kitas gotų istorikas Jordanas. Jis, remdamasis savo amžininko, minėtojo Kasiodoro iki mūsų dienų neišlikusia gotų istorija, yra parašęs veikalą „Apie gotų kilmę ir istoriją“ („De Getarum sive Gothorum origine et rebus gestis“), iš kurio suži- nome, kad A. (Aesti) gyveną prie Bal- tijos jūros, netoli Vislos žiočių. Vėliau A. vardas minimas franko Einhardo (770—840) darbe „Karolio Didžiojo gy- venimas“ („Vita Karoli Magni“, para- šytame maždaug po 830), kuriame sa- koma, kad prie Baltijos r. pakraščių gyveną slavai (Sclavi) ir A. (Aisti) bei kt. tautos. Paskutinį kartą (kiek yra žinoma) A. vardą mini anglosaksų karalius Alfredas savo verstos (887— 901) į anglosaksų kalbą P. Orosijaus (IV a. pab.—V a. pr.) pasaulio istorijos („Historiarum adversus paganos lib- ri VII") įžangoje, kur keliautojo Vulfsta- no lūpomis pasakoja, kad Aismarių ne- rija (Witland) priklausanti aisčiams (to Estum); Visla (Wisle) atitekanti nuo pietų iš vendų (slavų) krašto ir įtekanti į Aismares (in Estmere); ten pat įtekąs ir Elbingas (Ilfing), atitekantis nuo rytų iš aisčių žemės (of Eastlande); esąs mies- tas Truso [plg. tų pačių kraštų prūsišką ežero vardą Drusin (1243), vėliau apvo- kietintą į Drausen-see]; aisčių žemė esanti labai didelė ir su daugybe pilių, turinčių savo kunigaikščius; ten esą daug medaus ir žuvų; kunigaikščiai ir turtingieji gerią kumelės pieną, 0 ne- turtingieji ir vergai — midų, kurio čia esą kiek nori (alaus nedarą). Šių A. geografinė lokalizacija (Wisle, Ilfing, Truso, Estmere), duomenys apie jų pa- pročius ir kita atitinka vėlesniųjų rašy- tinių šaltinių žinias apie prūsus. Todėl Vulfstano aisčius visi laiko prūsais. Kad Vulistano A. bus buvę prūsai, patvirtina ir archeologiniai duomenys. Iš jų matyti, kad nuo žalvario (bronzos) amžiaus iki pat rašytinės istorijos laikų čia esama kultūros tolydumo. Kadangi Vulfstano minimas vardas Est-um gali būti identi- fikuojamas su vardais Aisti (Einhardas), Aesti (Jordanas), Hesti (Kasiodoras), Aesti (Tacitas), tai manoma, kad Jorda- no, Kasiodoro bei Tacito A. yra buvę prūsai.

3 Pati A. vardo kilmė neaiški; gal šis žodis ir nėra baltiškas. Vokiečių „Fri- sches Haff“ G. Neselmano žodynas vadina „Aismarės“ (K. Būga kildina iš Aist-marės), tačiau pastarasis vardas, manoma, bus paties Neselmano darinys. Pagaliau primintina, kad K. Jaunius su K. Būga aisčiais vadino baltus.

Lit.: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, V. 1955 [p. 19]; K. Būga, Kalba ir senovė.— Rinktiniai raštai, t. 2, V., 1959; K. Būga, Lie-

tuvių kalbos žodynas.—Rinktiniai raštai, t. 3, V., 1961

AlSĖ — upė Klaipėdos rj., Veiviržo deš. intakas. Ilgis 25 km, baseino plotas 88 km2. Versmės 3 km į š. nuo Vei- viržėnų, prie Kausteklių. Teka labai vingiuodama p. v. kryptimi. Įteka į Vei- viržą 8 km nuo jo žiočių, netoli Šilinin- kų. Intakas Dumblė (deš.). Vid. nuolydis 259 cm/km. Slėnis negilus. Vid. debitas žiotyse 1,06 mš/s.

AISĖNŲ MIšKAI — miškų masyvas Klai- Pėdos rj, 3 km į v. nuo Veiviržėnų. Plotas 1476 ha; medynų 1300 ha. Ma- syvą sudaro Šilutės miškų ūkio Ai- Senų girininkijos Aisėnų (1111 ha) bei Ūksmaičių (172 ha) miškai ir Kretin- £0s miškų ūkio Šernų girininkijos Ai- sės miškas (193 ha). Pietuose susisiekia su Stonaičių mišku. Paviršius banguotas, Su nedidelėmis eolinės kilmės kalvomis. P. pakraščiu teka Veiviržas (Minijos in- lakas). Dirvožemiai velėniniai jauriniai, Smėliniai ir priesmėliniai. Šiaurėje vy- Tauja kiškiakopūstiniai eglynai su gau- Sia beržo, drebulės priemaiša, pietuo- Se — mėlyniniai bei brukniniai pušy- Dai. 880; medynų savaiminės kilmės. Medynų vid. amžius 45 metai, bonitetas II-III, vid, skalsumas 0,7, vid. tūris 90 ktm/ha. Yra briedžių, šernų, stirnų, lapių. Miškai eksploataciniai, išskyrus 230 ha apsauginę juostą palei kelią iš Veiviržėnų į Klaipėdą. P. r. pakraštyje, ant Veiviržo kranto, yra Skomantų Piliakalnis.

AISETAS, Eisetai, — ežeras Molėtų ir Utenos rj, 5 km į š. nuo Labanoro, 2 km į p. nuo Saldutiškio. Plotas 501 ha, didž. gylis 40 m, vid. gylis 10,4 m.

-— vienas ilgiausių Lietuvos TSR eže- Tų. Jis tęsiasi 16 km iš š. r. į p. v. ir Primena vingiuojančią upę; šiaurės va-

karuose. ir pietryčiuose turi 2 atšakas. Didž. plotis 570 m. Kranto linija labai vingiuota; jos ilgis 41,5 km. Yra 5 sa- los (iš viso 1,78 ha): viena — rytuose, kitos 4— vakaruose. Ež. krantai vid. 8—10 m aukščio, statūs, daugiausia ap- augę mišku (p. r. pakraščiu tęsiasi La- banoro giria). Dubuo sudarytas iš kelių rinų. Dugno reljefas sudėtingas; yra daug daubų, išsidėsčiusių kas 300— 900 m. Net 26 daubų gylis 15—40 m. Giliausia vieta yra rytuose, prie Gata- kiemio. Šiaurėje A. 200—300 m pločio sąsiauriu jungiasi su Galuonų ež. Per A. teka Kiauna (Žeimenos intakas), tarp A. ir Kiauno ež. vadinama Aiseta. Įteka Alnė (iš Alnio ež., vakaruose) ir 4 be- vardžiai upeliai. Ežeras verslovinis; Žu- vies 1962 sugauta 4,7 kg/ha (daugiau- sia aukšlių, ešerių). Gražios miškais ap- augusios pakrantės mėgstamos turistų ir poilsiautojų. Nuo A. prasideda turisti- nis maršrutas valtimis, kuris toliau eina Kiauna, Žeimena, Nerimi.

AISTA — upė Vilkaviškio rj, Širvin- tos deš. intakas. Ilgis 22 km, baseino plotas 64 kmž. Prasideda kalvotoje Gra- žiškių aukštumoje, prie Aistiškių. Teka š. v. kryptimi. Įteka į Širvintą 2 km į š. v. nuo Bartininkų. Intakas Šiūlė (kair). Nuolydis aukštupyje (10 km nuo versmių) 1059 cm/km, vid. nuo- lydis 631 cm/km. Vid. debitas žiotyse 0,39 mš/s. Vaga 1958 sureguliuota.

AISTIŠKIAI, Eistiškiai, — kaimas Vilka- viškio rj., Rasių apyl, 14 km į v. nuo Kalvarijos, 5 km nuo Lenkijos sienos; kolūkio centras. 155 gyv. (1959). Iš p. ir p. v. kaimą supa Aistiškių miškas; kaimo š. pakraštyje prasideda Aistos upė. Girininkija, felčerių-akušerių punk- tas (nuo 1961), pr. m-la (nuo 1949). A. valstiečiai 1935 dalyvavo streike; Gražiškiuose per susirėmimą su policija buvo sužeistas A. kalvis Macijauskas.

AISTIŠKIŲ MIŠKAI — miškų. masyvas Vilkaviškio rj., 15 km į v. nuo Kalvari- jos, 5 km į š. v. nuo Liubavo, netoli Lenkijos sienos. Priklauso Kapsuko miš- kų ūkio Aistiškių girininkijai. Plotas 638 ha. Masyvas ištįsęs iš š. V. į p. I. apie 5 km. Vakarinę dalį sudaro Vid- girių (201 ha), šiaurės rytų — Aistiš-

Alsetas

AIS—AIT 25

kių (189 ha), pietrytinę — Vartelinės (248 ha) miškai. Reljefas kalvotas- daubotas. Dirvožemiai: kalvose — Ve- lėniniai jauriniai, priemoliniai, daubo- se — pelkiniai. Medynai savaiminės kilmės. Eglynų yra 5595, juodalksny- nų 1395, beržynų 1205, drebulynų 10 Šo, ąžuolynų 795, pušynų 245, uosynų 17). Jaunuolynai sudaro 3795, pusbrandžiai medynai 2805, pribręstantieji 2476, brandieji 1195 visų medynų. Vid. amžius 54 metai, bonitetas II-III, vid. skalsu- mas 0,7, vid. tūris 88 ktm/ha, vid. prieauga 1,6 ktm/ha. Vidgirių miške yra 80 metų amžiaus maumedynas, kuriame auga apie 200 europinių maumedžių. Jų vid. aukštis 27 m, vid. skersmuo 36 cm. Yra šernų, lapių, barsukų, vo- verių, kiaunių. Miškai eksploataciniai. „AISTROS“— bulvarinis mėnesinis žur- nalas, ėjęs 1931—35 Kaune.

AIŠBĖ — rašytojo Antano Kriščiukaičio slapyvardis.

AITEKONYS — kaimas Kaišiadorių rj., Palomenės apyl., 6 km į š. v. nuo Kai- šiadorių. 258 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Lomena (Neries intakas), vakaruo- se eina Kaišiadorių —Jonavos glžk.

AITMONAS Pranas [Eitmonas; g. 1884. IX.20 Godlaukyje (Kelmės rj.)] — revo- liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ma- žažemių valstiečių, batsiuvys. Į pogr. LKP Panevėžio org-ją įstojo 1918. Daly- vavo LKP I konferencijoje (1918.1X.15). 1918—19 LKP Panevėžio rj. k-to ir Pa- nevėžio Darbininkų atstovų tarybos na- rys. Nuslopinus Lietuvoje Tarybų val- džią, nuo 1919.V veikė Subačiaus pogr kom. kuopelėje. 1920—36 dirbo part. darbą Raseiniuose, Taujėnuose, Radvi- liškyje. Už rev. veiklą burž. valdymo metais keletą kartų buvo suimtas. Pen- sininkas.

AITRA — upė Plungės ir Šilalės rj., Jū- ros kair. intakas. Ilgis 39 km, baseino plotas 233 kmž. Prasideda 3 km į š. r. nuo Tverų ir vingiuodama teka į p. v. Įteka į Jūrą 134 km nuo jos žiočių, prie Grimzdų. Intakai: Laukė, Gervė, Mamys, Ližė, Ymėžė (visi kair.). Vaga nuo ištakos iki Tverų sureguliuota, 1 m pločio, toliau praplatėja iki 6— 10 m, žemupyje iki 10—15 m. Vid. gy- lis 0,5 m, giliausia vieta (2 m) prie Labardžių. Nuolydis aukštupyje (5 km nuo versmių) 1348 cm/km, vid. nuoly- dis 242 cm/km. Nuotėkio modulis labai didelis: 13,2 1/s iš 1 km. Debitas žioty- se; maks. 40, vid. 3,08, min. 0,3 mš/s. 6075 A. baseino ploto užima pelkėtas miškas. Pavasario potvynių metu nuo Labardžių upe plukdomi rąstai. Girėnuose ir Lopaičiuose prie A. yra vandens ma- lūnai ir karšyklos.

AITVARAS — skraidanti ir turtą nešio- janti fantastinė lietuvių tautosakos (ypač sakmių) būtybė. A. dar vadinamas švi- teliu, žaltvikša, žalviska, pikciuku ir kt.

24 AIT-— AKA

vardais. Kaip pasakų būtybė, žinoma iš pirmųjų liet. raštų (M. Mažvydas). A. nebuvo garbinamas arba laikomas aukš- tesne, dieviška būtybe; tai esąs mir-+ tingas padaras, kurį galima įsigyti. Jis piktas, žiaurus, kerštingas, vienus apdovanojąs, kitus skriaudžiąs, dėl to su A. susidedą negeri žmonės. A. esąs su ugnimi susijusi būtybė, vaiz- duojama lekiančios ugninės uodegos, juostos, šienkartės, žarsteklio, gyvatės, paukščio su ilga blizgančia uodega, švy- tinčio kamuolio, raudono pagalio ir kt. pavidalais; rečiau vaizduojamas mažu žmogeliu. Aitvarų esą įv. didumo ir spalvos — raudonų, geltonų, juodų. Prie- kinė A. dalis esanti storesnė, žėrinti, užpakalinė — laibesnė, besivingiuojanti. A. skrendąs labai greitai, kaip viesulas, žybčiodamas ir leisdamas žiežirbas. Gy- venąs svirnuose, kamarose, ant aukšto, pastogėje, ant girnų, stebulėse ir kitur; ten reikią jam ir maisto palikti. Val- gąs įvairius valgomus daiktus, labai mėgstąs kiaušinienę. A. paskirtis — neš- ti gėrybes savo šeimininkui. Jis nešąs pinigus, audinius, grūdus, varškę, pieną, gyvuliams pašarą ir kt. Nešamą turtą A. paimąs iš kitų žmonių klėčių, ka- marų pro pastogę, kaminą ir pan. At- neštą lobį jis iškratąs ant šeimininko namų stogo, kartais net nuspardydamas šelmenį ar arkliukus.

Populiariausias buvo pinigų ir grū- dų A. Jį esą galima prisivilioti, išsipe- Tinti, nusipirkti; pats jis gyventi pasisiū- ląs rečiau. Priviliojamas vaišėmis, pade- dant klėtyje ar kitoje A. lankymosi vie- toje jo mėgstamo maisto. Nusipirkti A. esą galima daugiausia Rygoje arba Klaipėdoje. Atsikratyti įsigyto A. esą labai sunku. Kartais jis pasišalinąs, da- vus jam neivykdomą užduotį — vyti pančius iš smėlio, uždengti stogą aguo- nų grūdeliais, kalant į kiekvieną grūde- li po 3 vinis, ir pan.

Į A. panašią būtybę žino ir kitos tau- tos (slavai, latviai ir kt.). A. vaizdinio atsiradimo priežastys buvo žmonėms ne- suprantami meteorologiniai ir kiti su šviesa ir ugnimi susiję gamtos reiški- niai: meteorai, kometos, šiaurės pa- švaistės, amalai, iš kamino einančios kibirkštys. Socialinė priežastis — turtinė nelygybė, ypač feodalizmo pabaigos ir kapitalizmo pradžios laikotarpiu.

Lit.: J. Basanavičius, Lietuviškos pasakos, t. 2 1902; V. Krėvė-Mickevičius, Aitvaras dzūkų legendose.—,,„Mūsų tautosaka", t. 3, K., 1931; Z. Slaviūnas, Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose.—Senoji lietuviška knyga, K., 1947,

„AITVARAS“ — buržuazinis liberalinis dvisavaitinis iliustruotas satyros žurna- las, ėjęs 1927—28 Kaune, Išspausdino daug dail. S. Žuko pieštų karikatūrų.

AIZENAS Chaimas [g. 1906.1X.17 Mo- lėtuose] — revoliucinio judėjimo daly- vis. 1923 Utenoje įstojo į LKJS. Nuo 1927 Komunistų partijos narys. Už po- grindinę kom. veiklą 1928 nuteistas

8 metus kalėti. 1936 išėjęs iš kalėjimo, dirbo Kauno baldų f-ke; buvo LKP Kau- no trečiojo parajo- nio k-to sekretorius. Nuo 1937 LKP dar- buotojas profesiona- las: LKP CK narys ir LKP Kauno rj. ko- miteto sekretorius, LKP CK instrukto- rius. 1937—39 buvo keletą kartų suimtas J r kalinamas Kaune i ir Dimitravo priver- L čiamojo darbo sto- vykloje. Iš viso už rev. veiklą buvo kalinamas apie 9 metus. 1939.XII—1940.VIII LKP CK sekretoria- to narys. 1940—46 dirbo LKP CK; 1941 išrinktas LKP CK nariu. 1946—51 dirbo Lietuvos TSR Teisingumo m-joje. Ne- akivaizdiniu būdu baigė Vilniaus juridi- nę m-lą (1950) ir Vilniaus un-to teisės mokslų f-tą (1955). 1951—62 Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo narys. Povi- lo, Mačiusio ir Buvusio pseudonimais bendradarbiavo LKP legaliojoje ir po- grindinėje spaudoje („Darbininkų atsto- vas“, „Balsas“, „Tiesa“, „Partijos dar- bas“). Išspausdino atsiminimų taryb. pe- riodinėje spaudoje.

AIZENIENĖ Maša [Rubinčikaitė: g. 1907, VI 21 Varėnoje] — revoliucinio judėji- mo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. Į rev. judėjimą įsijungė 1929 Kaune, Dalyva- vo antifašistinėje protesto demonstra- cijoje Kaune prie teismo patalpų, 1930.1.14 kariuomenės teismui paskelbus mirties nuosprendį komunistu D, Ku- činskui; buvo policijos sumušta ir karo komendanto nubausta. Po to įstojo į LKJS ir dar aktyviau dirbo rev, darbą. 1930 kariuomenės teismo nuteista 6 me- tus kalėti. Nuo 1931 Komunistų partijos narė. Išėjusi 1936 iš kalėjimo, toliau dirbo rev. darbą Kaune. 1937 karo ko- mendanto išsiųsta į Dimitravo priver- čiamojo darbo stovyklą. 1938 dirbo Kau- ne masinį darbą pogr. profs-gose. 1939 Lietuvos Liaudies pagalbos s-gos CK instruktorė. 1940—41 dirbo Lietkoopsą- jungos centro v-boje. D. Tėvynės karo metu gyveno TSRS r. rajonuose, nuo 1944 — Vilniuje. Pensininkė.

AIZINBUDAS Leizeris [g. 1921.11.23 Kir- sanove (Tambovo sr.)] — žemės ūkio gyvulių fiziologas, biologijos mokslų daktaras (1958). 1939—41 studijavo Lie- tuvos Veterinarijos akademijoje. 1943 baigęs Troicko Vet. | in-tą (Čeliabinsko | sr.), dirbo Rostovo srities vet. gydytoju. Nuo 1946 Lietuvos Vet. akademijos dės- tytojas, nuo 1952 docentas, nuo 1960 profesorius. 1950— 1960 vadovavo Lie- tuvos Gyvulininkys- tės ir veterinarijos in-to (Baisogaloje) ž. ū. gyvulių fiziolo- gijos laboratorijai. Atliko originalių ban-

dymų, paskelbė moksl. straipsnių apie galvijų mitybinių-motorinių refleksų ty- rimo metodiką, karvių pieno produkci- jos svyravimų fiziologinį mechanizmą ir kitais gyvulininkystės klausimais. Su P. Burža ir P. Rasymu parašė pirmąjį liet. kalba ž. ū. gyvulių patologinės fi- ziologijos vadovėlį aukštosioms m-loms (1963).

AIŽINAS Juozas [g. 1897.111.12 Rygo- je] — pilietinio karo Rusijoje dalyvis. Nuo 1915 Rusijos kariuomenės, 1918—21 Raudonosios Armijos karys. Nuo 1919 Komunistų partijos narys. 1922—24 mo- kėsi Vakarų tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje. Nuo 1924 įvairiose TSRS vietovėse dirbo part. ir ped. dar- bą. Nuo 1947 ūkinis darbuotojas Pane- vėžyje.

AIŽINIENĖ Teodora Tatjana [Bružaitė; 8. 1900.VIII.23 Kulbiuose (prie Linku- vos)] — revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš dvaro darbininkų. Jaunystėje tarnavo pas buožes. 1919 Panevėžyje įstojo į LKP, paskui pogrindyje dirbo polit. kalinių šelpimo darbą, būvo LKP Panevėžio rj. k-to ir LKP CK kurjerė Kaune. Grįždama su part. paštu iš oku- puoto Vilniaus, 1921 pr. Lietuvos žval- gybos buvo suimta ir kalinama. 1921— 1924 mokėsi Vakarų tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje. Vėliau dirbo ūki- nį darbą Voroneže, Borisoglebske, Mask- voje ir kitur. 1933 dėl ligos mechaniškai išėjo iš partijos. Pensininkė, gyvena Pa- nevėžyje.

AKACIJA — šiltųjų kraštų medis arba krūmas. Lietuvoje tuo vardu dažnai klaidingai vadinamas vikmedis („balto- ji A.") ir žirnmedis („geltonoji A.“), Apie vikmedį ir žirnmedį ž. Dekoratyvi- niai medžiai ir krūmai,

AKADĖMIJA — Žemdirbystės instituto gyvenvietė Kėdainių rj., Dotnuvos apyl, į š. v. nuo Dotnuvos, Dotnuvėlės kair, krante. 841 gyv. (1959). Per A. eina Kė- dainių— Šiaulių plentas. Be žemdirbystės in-to, yra respublikinė kolūkių ir taryb. ūkių vadovaujančių kadrų rengimo m-la, Mičiurino vid. m-la, kultūros namai, fel- čerių-akušerių punktas. Yra 14 ha par- kas, įkurtas XIX a. viduryje. Parko centr. dalis išplanuota taisyklingai, iš- ryškinta jo pagr. ašis, einanti per in-to rūmus ir gyv. namą tvenkinio saloje; įvažiavimo alėja apsodinta kontrastin- gomis grupėmis iš kelių glaustašakių tujų ir svyruoklinės guobos.

A.— buvęs Dotnuvos dvaras, įkurtas XVI a. Prieš I pasaul. karą jis priklausė caro ministrui P. Stolipinui. 1911 dvare įsteigta ž. ū. m-la (veikusi iki 1915). 1911—13 pastatyti m-los rūmai, keletas mūrinių ūkio pastatų, elektrinė, pieninė. 1919—27 veikė ž. ū. technikumas. 1922 prof. D. Rudzinskio iniciatyva suorgani- zuota pirmoji Lietuvoje selekcijos stotis. 1924 įsteigta Ž. ū. akademija ir bandymų stotis, 1927 — augalų apsaugos stotis (iš A. iškelta 1939), 1938 — sodininkystės ir daržininkystės stotis (1940 iškelta į Vy- tėnus). Prie Ž. ū. akademijos išaugusią gyvenvietę ilgainiui imta vadinti A. Be-

AKADEMINIS DRAMOS TEATRAS

Scenos įz spektaklių: 1. J. Būtėno ir A. Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“. + Sorkio „Priešai“. 3. A. Liobytės ir K. Kymantaitės „Paskenduolė“. 4. A. Gu-

daičio. liūno meto

Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. 5. A. Čechovo „Vyšnių sodas“. 9godino „Kremliaus kurantai“. 7. B. Sruogos „Apyaušrio dalia“. 8. V. Mi- „Marti“, 9. V. Šekspyro „Hamletas“. 10. K. Sajos „Nerimas“. 11. N. Hik- „Visų užmirštas“. 12. A. Arbuzovo „Tai buvo Irkutske“

2

ŽŽ Į

mo aa i Leo

AKADEMINIS OPEROS IR BALETO TEATRA

Scenos iš spektaklių: 1. Dž. Verdžio „Traviata (1920.XII.31). 2. J. Pakalnio „„Sužadėtinė“. 3. V. Klc vos „Pilėnai“. 4. M. Musorgskio „Borisas Godunc vas". 5. J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“. 6. B. Dvė

riono „Dalia“. 7. E. Balsio „Eglė žalčių karalienė 8. V. Klovos „Vaiva“. 9. L. Delibo „Silvija“. 10. J. Inc ros „Audronė“. 11. J. Karnavičiaus „Gražina“ 12. S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“. 13. A. Re čiūno „Marytė“. 14. J. Juzeliūno „Ant marių kranto

Akademija

sitraukdami vok. faš. okupantai 1944 susprogdino akademijos rūmus, sunaiki- no turtingą biblioteką, laboratorijas ir įrengimus. 1945 Ž. ū. akademija perkel- ta į Kauną, o Akademijoje 1956 įsteigtas Žemdirbystės in-tas, kuriam perduotos ir selekcijos bei bandymų stotys. 1961 buvusieji akademijos rūmai atstatyti.

„AKADĖMIKAS'— nacionalistinis dvi- Savaitinis studentų žurnalas, ėjęs 1933— 1939 Kaune. Leido Kauno un-to studen- tų tautininkų korporacija „„Neo-Lithua- nia“, Propagavo burž. nacionalizmą, ita- liškąjį fašizmą. Šiuo požiūriu žurnale buvo nagrinėjami literatūros, meno, mokslo, socialinio bei akademinio gyve- nimo klausimai. „A.“ subsidijavo Lietu- vių tautininkų s-ga.

AKADĖMINIS DRAMOS TEATRAS, Lie- tuvos TSR Valstybinis akademinis dra- mos teatras (nuo 1955; 1940—41 Vil- Niaus valstybinis teatras, 1941—44 Vil- Niaus miesto teatras, 1944—47 Vilniaus Valstybinis dramos teatras, 1947—55 Lietuvos TSR Valstybinis dramos teat- ras), — didžiausias Lietuvos TSR dramos teatras, veikiantis Vilniuje. Teatro ko- lektyvo branduolį sudarė Kauno Vals- tybės teatro dramos trupės aktoriai

Chadaravičius, E. Grikevičiūtė, A. Jakševičius, S. Jukna, R. Juknevi- čius, O. Juodytė, A. Kernagis, K. Ky-

tektorius ir meno vadovas buvo R. Juk- Nevičius. Teatro kolektyvas, remdamasis frealistinėmis liet. scenos meno tradici- Jomis, turtingu rusų klasikinio ir tary- binio teatro patyrimu, kūrė naują, SOcialistinį liet. teatrą, skirtą liaudies masėms. 1940—41 sezone, greta burž. tikrovę demaskuojančių kūrinių, jau anksčiau statytų Lietuvos teatruose (H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio „Topazas“, G. Hauptmano „Prieš saulė- lydį“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo lūš- nelė“, K. Binkio Atžalynas“), pirmakart liet. teatro scenoje pastatytos reikšmin- ka Iusų taryb. dramaturgų pjesės — š Arbuzovo „Tania“ ir V. Ivanovo „Sarvuotis 14-69“. Buvo dedamos pa- i Lama a i aina ejo pa p HIUSTRACIJOS — ĮKLIJOJE prie p. 24

stangos sukurti pirmuosius liet. taryb. dramaturgijos spektaklius, rengiamasi liet. literatūros ir meno dekadai Mask- voje, tačiau vok. faš. okupacija laikinai sutrikdė teatro kolektyvo darbą.

Išvadavus Tarybų Lietuvą, pradėtas naujas teatro istorijos etapas. Teatro kolektyvas, vadovaujamas B. Dauguvie- čio, siekė įtvirtinti scenoje soc. realizmo principus, kėlė idėjinį-politinį ir meninį spektaklių lygį. Ilgainiui teatro kolekty- vą papildė aktoriai, kūrybinį kelią pra- dėję kituose teatruose (I. Garasimavičiū- tė, V. Jurkūnas, J. Kavaliauskas, L. Kups- taitė, H. Kurauskas, P. Saudargas, J. Sta- nulis, P. Vosyliūtė, A. Zalanskas ir kt.), kai kurie jauni aktoriai, baigę teatro dramos studiją (J. Berūkštytė, A. Bud- rikaitė, G. Jasiūnaitė, I. Leonavičiūtė, J. Meškauskas, S. Nosevičiūtė, A. Sa- balys, P. Treinys ir kt.), vėliau — akto- riai, baigę Lietuvos TSR Konservatorijos teatrinį f-tą (A. Bružas, E. Pleškytė, J. Rygertas, A. Rosenas, T. Vaisieta ir kt.) arba Maskvos Lunačiarskio teat- rinio meno in-tą (A. Chadaravičius, M. Rasteikaitė ir kt.). j

Soc. realizmo principais pagrįsto sce- nos meno ugdymui didelę reikšmę tu- rėjo B. Dauguviečio pastatymai: M. Gor- kio „Priešai“ (TSRS Valst. premija 1947), „Jegoras Buličiovas ir kiti“, A. Ostrovs- kio „Miškas“, N. Pogodino ,„Kremliaus kurantai“. Teatras daug dėmesio skyrė liet. taryb. dramaturgijai: scenoje pasi- rodė B. Dauguviečio pjesės „Nauja va- ga", „Uždavinys“, pirmoji taryb. liet. komedija „Žaldokynė“— kūriniai, per- sunkti neapykantos burž. santvarkai, ko-

Akademinio dramos teatro rūmai Vilniuje

AKA— AKA 25

vojantys už naują, taryb. žmogų. Ryškiais vaizdais burž. tikrovę demaskavo pje- sės: V. Miliūno „Marti“ (pagal Žemaitės apsakymus), A. Liobytės ir K. Kymantai- tės „Žemė maitintoja“ (pagal P. Cvirkos romaną), J. Baltušio „Gieda gaideliai“, A. Griciaus „Liepto galas“; liet. liau- dies kova už Tarybų valdžią 1918—19 atsispindėjo A. Gudaičio-Guzevičiaus pjesėje „Kalvio Ignoto teisybė“. Teatro kolektyvui reikšminga buvo 1954 liet. literatūros ir meno dekada Maskvoje, kur buvo teigiamai įvertinti teatro spek- takliai „Marti“, „Kalvio Ignoto teisybė“, „Priešai“. Vėliau teatro scenoje pasi- rodė naujų reikšmingų originaliosios liet. dramaturgijos kūrinių: A. Liobytės ir K. Kymantaitės „„Paskenduolė“ (pagal A. Vienuolio apsakymą; Resp. premija 1957), B. Sruogos ,„Apyaušrio dalia“, J. Būtėno ir A. Kernagio „Pamilau dan- zaus žydrumą“, V. Rimkevičiaus „Van- dens lelija“, Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ ir kt.; pasaul. dra- maturgijos šedevrų: A. Čechovo „Dėdė Vania“, L. Tolstojaus „Švietimo vaisiai“, F. Šilerio „Marija Stiuart", V. Šekspyro „Hamletas“, M. Lermontovo ,„Maskara- das“, I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, M. Gorkio „Dugne“, H. Ibseno „Šmėk- los“ ir kt. Teatras daug dėmesio skiria taryb. tautų dramaturgų kūrybai (A. Ar- buzovo, M. Baratašvili, A. Korneičiuko, A. Makajonoko, E. Raneto, B. Roma- šovo, V. Višnevskio ir kt. autorių pje- sės), pažangiajai liaudies demokratijos ir kapit. šalių dramaturgijai (P. Kohouto „Šitokia meilė“, „Trečioji sesuo", D. Gou ir A. D'Juso „Giliosios šaknys“, E. de Filipo „Melo ilgos kojos“, A. Milerio „Komivojažerio mirtis“, N. Hikmeto „Visų užmirštas“, T. Viljamso „Orfėjus nusileidžia į pragarą“, M. Kunderos „Raktų savininkai“), stato aktualias liet. taryb. autorių pjeses (K. Sajos „Neri- mas", V. Rimkevičiaus „Ratas“). Ypač daug pastangų dedama atspindėti dide- liems poslinkiams, įvykusiems šalies gy- venime ir žmonių sąmonėje po TSKP XX suvažiavimo, sukurti ryškiam mūsų dienų teigiamojo herojaus paveikslui (N. Pogodinc „Trečioji patetinė“, A. Ar- buzovo „Tai buvo Irkutske“, L. Zorino „Draugai ir metai“, V. Rozovo „Kelyje“, V. Tokarevo „Sąžinė“, pagal D. Pavlo- vos romaną, ir kt.). Formuojant idėjinį- meninį teatro veidą, didelį vaidmenį su- vaidino teatro vyriausiasis režisierius (nuo 1954) J. Rudzinskas, režisieriai R. Juknevičius, J. Grybauskas, K. Ky- mantaitė, A. Kernagis, V. Čibiras, dai- lininkai V. Palaima, J. Jankus, J. Sur- kevičius, M. Percovas ir kt. Teatro kolektyvas nuolat stiprina ryšius su sos- tinės ir visos respublikos darbo žmonė- mis, teikia kūrybinę paramą liaudies teatrams ir meno saviveiklos kolekty- vams.

SVARBESNIOSIOS PREMJEROS (skliaustuo- se nurodomi: statytojas bei režisierius; daili- ninkas):

1940. H. Hejermanso „Viltis“ čius; V. Palaima); M. Panjolio

(R. Juknevi- „„Topazas“*

26 AKA— AKA

(R. Juknevičius; A. Gudaitis); K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (A. Sutkus, R. Juknevičius; P. Kalpokas); K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dau- guvietis, K. Jurašiūnas; S. Žukas); H. Bičer- Stou „Dėdės Tomo lūšnelė“ (B. Lukošius; S. Ušinskas); G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“ (R. Juknevičius; V. Andriušis); A. Arbuzovo „Tania“ (J. Monkevičius; V. Palaimaj.

1941. J. Petrulio ,„Strazdelis“ (B. Dauguvietis, J. Monkevičius; T. Kulakauskas); V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (R. Juknevičius; V. Palaima).

1945. K. Simonovo ,„Rusų žmonės“ (J. Gry- bauskas; V. Palaima); B. Dauguviečio „Nauja vaga" (B. Dauguvietis; J. Jankus); A. Čechovo „Piršlybos“, „Meška“, ,„Jubiliejus“ (R. Jukne- vičius; V. Palaima), ,„Vyšnių sodas“ (B. Dau- guvietis; J. Jankus); Moljero „„Tartiufas“ (B. Dauguvietis; M. Bulaka); V. Miliūno „„Mar- ti“ (pagal Žemaitės apsakymus; K. Kymantaitė; I. Vilutis).

1946. B. Dauguviečio „Uždavinys“ (R. Jukne- vičius; V. Kosciuška); L. Rachmanovo ,„Nera- mi senatvė“ (A. Radzevičius; J. Vilutis); M. Gor- kio „Priešai“ (B. Dauguvietis; V. Palaima).

1947. K. Simonovo „Po Pragos kaštonais" (J. Grybauskas; V. Palaima); A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ (V. Bernsas; B. Matuze- vičius); N. Pogodino ,,„Kremliaus kurantai“ (B. Dauguvietis, M. Chadaravičius ir K. Ky- mantaitė; V. Palaima).

1948. D. Gou ir A. D'Juso „Giliosios šaknys" (J. Rudzinskas; A. Grigorjancas); B. Daugu- viečio „Žaldokynė“ (K. Kymantaitė; V. Palai- ma); A. Ostrovskio „Miškas“ (B. Dauguvietis; V. Palaima); B. Romašovo „Didžioji jėga“ (B. Lukošius; A. Motiejūnas); J. Baltušio ,„Gie- da gaideliai“ (A. Kernagis; V. Palaima); M. Gorkio „Jegoras Buličiovas ir kiti" (B. Dau- guvietis; J. Medvedevas); B. Gorbatovo „Tėvų jaunystė" (K. Kymantaitė; L. Katinas).

1949. F. Šilerio ,„,Klasta ir meilė“ (B. Dau- guvietis; J. Medvedevas); N. Virtos ,,„Pasmeik- tųjų sąmokslas“ (B. Dauguvietis, A. Kernagis; J. Jankus); S. Maršako „„Katės namai“ (M. Mi- ronaitė; G. Zilys); J. Chlivicko ir J. Gustaičio „Obelys žydės“ (K. Kymantaitė; J. Jankus); A. Puškino ,„Mocartas ir Saljeris“ (K. Kyman- taitė), ,„„Šykštusis riteris“ (B. Dauguvietis); K. Goldonio ,„Dviejų ponų tarnas“ (A. Kerna- gis; J. Jankus).

1950. A. Liobytės ir K. Kymantaitės „Žemė maitintoja" (pagal P. Cvirkos romaną; K. Ky- mantaitė; J. Jankus); A. Ostrovskio ,„Bekraitė“ (A. Kernagis; J. Surkevičius); A. Griciaus „Liepto galas“ (J. Rudzinskas; J. Jankus); A. Gudaičio-Guzevičiaus ,„Kalvio Ignoto tei- sybė" (K. Kymantaitė, A. Kernagis; J. Surke- vičius); A. Ostrovskio „„Audra“ (S. Maliavinas; J. Jankus).

1951. A. Korneičiuko „Putinų giraitė" (J. Ru- dzinskas; J. Jankus); P. Kalderono „Meile ne- žaidžiama“ (K. Kymantaitė; J. Surkevičius); V. Višnevskio ,„Neužmirštamieji 1919-ieji" (V. Cigankovas, J. Grybauskas; J. Jankus).

1952. A. Afinogenovo ,„Pavasaris“ (,„Mašen- ka“; V. Limantas; H. Kazlauskas); V. Miliūno „Žemė maitintoja“ (pagal P. Cvirkos romaną; A. Kernagis; V. Palaima); atnaujinta — M. Gor- kio ,„Priešai“ (R. Juknevičius; V. Palaima).

1953. A. Simukovo ,,„Mergužėlės lelijėlės“ (K. Kymantaitė, V. Jurkūnas; J. Jankus); J. Baltušio „„Anksti rytelį“ (K. Kymantaitė, P. Leslis; J. Jankus, J. Surkevičius, J. Vilutis).

1954. M. Baratašvili „Žiogas“ (A. Kernagis; J. Surkevičius); A. Makajonoko ,„Akmenys ke- penyse“ (R. Juknevičius; M. Percovas); A. Če- ckovo „Dėdė Vania“ (R. Juknevičius; J. Sur- kevičius); P. Vaičiūno ,„Ekscelencijos“ (B. Lu- košius; J. Surkevičius); B. Romašovo ,„Ugnies tiltas“ (J. Rudzinskas; M. Percovas).

1955. A. Liobytės „,„Kupriukas muzikantas“ „Švietimo vaisiai“ (R. Juknevičius; M. Perco- vas); J. Liutovskio ,,„Apkaltinimas“ (A. Ra- dzevičius; M. Percovas); V. Miliūno „Še tau, kad nori!“ (R. Juknevičius; J. Surkevičius); Dž. Londono ,„Vagystė“ (,„Vilkiškos sielos“; J. Rudzinskas; J. Surkevičius); atnaujinta — N. Pogodino ,,„Kremliaus kurantai“ (J. Ru- dzinskas, R. Juknevičius; V. Palaima).

1956. A. Bieliausko „Egzaminas“ (A. Ker- nagis; J. Surkevičius); A. Milerio „Salemo raganos“ (V. Jurkūnas; M. Percovas); A. Lio- bytės ir K. Kymantaitės „„Paskenduolė“ (pagal

A. Vienuolio apsakymą; K. Kymantaitė; J. Vi- lutis); J. Čepurino ,„Pavasario srautas“ (J. Ru- dzinskas; J. Šurkevičius); B. Sruogos ,„Apy- aušrio dalia" (R. Juknevičius; J. Surkevičius).

1957. K. Sajos ,„Silva studentauja“ (K. Ky- mantaitė; M. Percovas); R. Blaumanio ,„Siu- vėjų dienos Silmačiuose“ (J. Rudzinskas; J. Surkevičius); A. Falko ,„Nesusikurk dievai- čio" (R. Juknevičius; M. Percovas); J. Būtėno ir A. Kernagio ,,„Pamilau dangaus žydrumą“ (A. Kernagis; M. Percovas); A. Korneičiuko „Eskadros žuvimas"“ (R. Juknevičius; J. Sur- kevičius).

1958. F. Šilerio „Marija Stiuart“ (L. Lurjė; J. Surkevičius); G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“ (K. Kymantaitė; J. Surkevičius); P. Kohouto „Šitokia meilė“ (J. Rudzinskas; M. Percovas); E. Raneto ,„Sūnus paklydėlis“

(A. Radzevičius; R. Vinciūnas); E. de Filipo „Melo ilgos kojos“ (R. Juknevičius; M. Per- covas); V. Rimkevičiaus ,,„Vandens lelija“ (B. Lukošius; J. Surkevičius); A. Gudaičio- Guzevičiaus ,,„Nematomasis ginklas“ (J. Ru- dzinskas; J. Surkevičius).

1959. B. Lukošiaus „Lakštingala“ (pagal

kūnaitė-Kvašienė); K. Feher „Mes irgi ne angelai" (R. Juknevičius; J. Surkevičius); V. Šekspyro „Hamletas“ (J. Rudzinskas; J. Jan- kus); A. Afinogenovo „Tolimoji“ (R. Jukne- vičius; M. Percovas); A. Milerio ,,„Komivoja- žerio mirtis“ (J. Rudzinskas; M. Percovas).

1960. M. Lermontovo „Maskaradas“ (R. Juk- nevičius; D. Kopustinskaitė-Mataitienė); A. Ar- buzovo ,„Tai buvo Irkutske“ (J. Rudzinskas; J. Surkevičius); N. Hikmeto ,„Visų užmirštas“ (V. Čibiras; J. Surkevičius); J. Kavoliūno „Aš matau saulę“ (J. Rudzinskas; M. Per- covas).

1961. K. Sajos ,„Pirmoji drama“ (R. Jukne- vičius; D. Kopustinskaitė-Mataitienė); J. Mar- cinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ (K. Kyman- taitė; J. Čeičytė); H. Ibseno „Šmėklos“ (J. Ru- dzinskas; R. Vinciūnas); A. Makajonoko „„Le- vonicha išeina į orbitą“ (J. Rudzinskas; J. Surkevičius); N. Pogodino ,„Trečioji pate- tinė“ (R. Juknevičius; M. Percovas); V. Šeks- pyro ,,„Daug triukšmo dėl nieko“ (A. Kernagis, J. Surkevičius).

1962. K. Simonovo ,„Ketvirtasis“ (V. Čibiras; M. Percovas); T. Vilįamso ,„Orfėjus nusilei- džia į pragarą“ (R. Juknevičius; J. Surke- vičius); L. Zorino ,„Draugai ir metai" (J. Ru- dzinskas; M. Percovas); I. Turgenevo ,„Mėnuo kaime“ (R. Juknevičius; J. Surkevičius); K. Sa- jos „Nerimas“ (K. Kymantaitė; J. Ceičytė).

1963. M. Panjolio ,,Topazas“ (J. Rudzinskas; J. Surkevičius); V. Rimkevičiaus „Ratas“ (V. Čibiras; M. Percovas); M. Kunderos ,„Rak- tų savininkai“ (V. Čibiras; J. Surkevičius); A. Griciaus „Buvo buvo — kaip nebuvo..." (K. Kymantaitė; M. Percovas).

1964. V. Rozovo „Kelyje“ (J. Rudzinskas; J. Surkevičius); V. Tokarevo „Sąžinė“ (pagal D. Pavlovos romaną; V. Čibiras; M. Percovas); M. Gorkio ,„Dugne“ (J. Rudzinskas; J. Surke- vičius); P. Kohouto „Trečioji sesuo" (V. Li- mantas; M. Percovas); E. Radzinskio ,„104 pus- lapiai apie meilę“ (V. Čibiras; M. Percovas).

1965. A. Liobytės „Meškos trobelė“ (S. No- J. Surkevičiusl; J. Edlio ,„Sidabri- nis šilas“ (A. Galinis; J. Surkevičius).

Lit: LTSR Valstybinis dramos teatras (1940—1955), V., 1955; Lietuvos TSR Valsty- binis akademinis dramos teatras, sudarė S. Sa- balis ir A. Dūdys, V., 1961.

AKADĖMINIS OPEROS IR BALĖTO TEATRAS, Lietuvos TSR Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras, — Lietuvos TSR muzikinio-teatrinio meno centras. 1920 Lietuvių meno kūrėjų draugijos (J. Talat-Kelpšos, K. Petraus- ko, A. Kačanausko ir kt.) iniciaty- va buvo įsteigtas operos kolektyvas Kaune. Pirmasis šio kolektyvo spektak- lis — Dž. Verdžio „Traviata“ — įvyko 1920.XII.31. Dirigavo J. Talat-Kelpša, režisavo K. Glinskis. Svarb. vaidmenis atliko J. Bieliūnas, A. Galaunienė, P. Oleka, K. Petrauskas, V. Podėnaitė, A. Sodeika, J. Vencevičiūtė. 1921—22

ILIUSTRACIJOS — ĮKLIJOJE prie p. 24

sezone profesinis operos teatras pastatė M. Petrausko „Birutę“, A. Rubinšteino „Demoną“, Š. Guno „Faustą“, Dž. Ver- džio „Rigoletą“ ir „Traviatą“ (suvaidino 25 spektaklius). Teatro trupę sudarė apie 100 žmonių. Kūrybinis jauno ko- lektyvo darbas rėmėsi geriausiomis rusų operos meno tradicijomis, kurias lietu- vių muz. teatro scenoje įtvirtino K. Petrauskas ir kt. dainininkai bei reži- sieriai, anksčiau dirbę įvairiuose Rusijos Leatruose. 1922 operos teatras buvo su- valstybintas, o 1925 sujungtas su dra- mos teatru ir pavadintas Valstybės teatru.

1922—32 laikotarpiu profesinio lietu- vių operos teatro kūrybinėje veikloje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kla- sikiniam repertuaru. Buvo pastatytos Dž. Verdžio, R. Vagnerio, Dž. Mejerbe- rio, Dž. Rosinio, Dž. Pučinio, Š. Guno, Ž. Bizė, P. Čaikovskio, E. Napravniko, M. Musorgskio, N. Rimskio-Korsakovo ir kitų kompozilorių operos. Tuo metu dirigentais dirbo M. Bukša, J. Gruodis, J. Talat-Kelpša, L. Hofmekleris. Spektak- lius režisavo D. Arbeninas, K. Glinskis, T. Pavlovskis, A. Sutkus, N. Tichomiro- vas, N. Vekovas, A. Oleka-Žilinskas. Pažangesniųjų menininkų (M. Bukšos, J. Talat-Kelpšos, K. Petrausko ir kt.) dėka teatre vyravo realistinės tendenci- jos. Į operos trupę įsijungė nauji daini- ninkai: S. Audėjus, J. Byra, V. Bruč- kus, J. Butėnas, J. Dvarionaitė, V. Gri- gaitienė, V. Jonuškaitė, A. Kačanauskas, J. Katelė, A. Kučingis, A. Kutkus, M. Lipčienė, I. Nauragis, M. Rakauskai- tė, S. Sodeika, Ch. Šulginas ir kt. Teatre dirbo dailininkai V. Didžiokas, V. Du- beneckis, O. Dubeneckienė, A. Galdi- kas, P. Kalpokas ir kt.

1933—40 laikotarpiu buvo pastatytos pirmosios lietuviškos operos: J. Karna- vičiaus „Gražina“ (1933) ir „Radvila Perkūnas“ (1937), A. Račiūno „Trys ta- iismanai“ (1936), M. Petrausko—J. Damb- rausko „Eglė“ (1939), toliau plečiamas

lasikinis repertuaras (N. Rimskio-Kor-

sakovo „Kitežas“ ir „Caras Saltanas“, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, Dž. Verdžio „Otelas“ ir kt.). Didelę pro- fesinę pagalbą operos kolektyvui, ap- skritai žengiančiam realistinės kūrybos keliu, suteikė rusų dailininkas M. Do- bužinskis, su nedidelėmis pertraukomis dirbęs teatre 1929—39. Išaugo nauji operos kadrai: dirigentas J. Pakalnis, režisierius P. Oleka, dainininkai V. Da- gelytė, A. Dambrauskaitė, K. Gutauskas, J. Jasaitytė, E. Kalvaitytė, J. Mažeika, A. Sprindys, A. Staškevičiūtė, P. Za- niauskaitė ir kt. Dainininkai K. Petraus- kas, A. Staškevičiūtė, J. Mažeika, A. Ku- čingis, P. Oleka ir kt. gastroliavo užsie- nyje. Teatro kolektyvo meistriškumą ugdė ir atvykstantieji gastrolių į Kauną žymūs menininkai (dirigentai E. Kupe- ris ir N. Malko; 1934—35 F. Šaliapinas, dalyvavęs koncertuose ir atlikęs Bori- so Godunovo ir Mefistofelio partijas, ir kt.).

Greta operos kūrėsi ir baleto trupė. Pirmieji baletmeisteriai lankė Maskvos ir Peterburgo choreografijos m-las, to-

aKLU i It (AMS | !

d

RK a

teatro rūmai

Akademinio Vilniuje

operos ir baleto

dėl liet. balelo kelias glaudžiai susijęs Su rusų klasikinio baleto tradicijomis. okius pirmųjų operų spektakliams statė Cailininkė ir balerina O. Dubeneckienėe, Pirmieji baleto šokėjai buvo J. Jovai- šailė ir B. Kelbauskas. 1925.XII.4 baleto trupė parodė pirmąjį spektaklį — L. De- libo „Kopeliją“ (baletmeisteris P. Petro- Vas). Kurį laiką buvo statomi trumpi baletai. 1927 pastatytas P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“. Šio baleto pastatymas davė pradžią daugeliui sudėtingų, rei- Kalaujančių aukštos klasikinio šokio technikos, baleto spektaklių (A. Ada- no „Žizel“, A. Glazunovo „Raimonda“, P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, L. Minkaus „Don Kichotas“ ir kt.). 1928 Pastatytas baletas pagal J. Karnavičiaus „Lietuviškąją rapsodiją“, 1933 — pirmie- J! 3 lietuviški vienaveiksmiai baletai: „ Dvariono „Piršlybos“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, V. Bacevičiaus „SOkių sūkury“. 1929 išvykus P. Pet- TOvui, baleto kolektyvui vadovavo J. Kiakštas, N. Zverevas, A. Fiodorova. Šių baletmeisterių vadovaujami, išaugo Jauni šokėjai: V. Aukščiūnas, P. Bara- Vykas, H. Jagminas, M. Juozapaitytė, O. Malėjinaitė ir kiti. 1934—35 baleto trupė gastroliavo užsienyje. 1938 bale- Ui pradėjo vadovauti pirmasis liet. ba- letmeisteris B. Kelbauskas. 1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų val- džią, prasidėjo naujas kūrybinis liet. Muz. teatro veiklos etapas. 1940 teatro direktoriumi tapo pažangus menininkas + Grybauskas. Buvo pastatyta pirmoji letuvoje taryb. opera — I. Dzeržinskio „Tykusis Donas“ (dirig. M. Bukša, tež. S. Dautartas), R. Gliero baletas „Rau- donoji gėlelė" („Raudonoji aguona“; aletmeisteris B. Kelbauskas). Šie pasta- Ymai reiškė kokybiškai naujo — ta- Tybinio — lietuvių operos ir baleto teat- IO gimimą. Lietuvių meno dekadai askvoje teatras pradėjo rengti S. Šim- aus operą „Kaimas prie dvaro“ („Pa- Sirėnai"), J. Pakalnio baletą -„Sužadė- Me“ ir naujai perredaguotą M. Petraus- Operą „Eglė“. Tačiau darbą nutraukė USS fašistų pradėtas karas. Vok. iaš. S Upacijos metu dalis teatro darbuotojų Pasitraukė į TSRS gilumą. Hitlerininkai „ Vietiniai burž. nacionalistai nužudė "g. L. Hofmeklerį ir kai kuriuos or- So artistus. Kiti darbuotojai slapstė- k arba buvo pašalinti iš teatro (J. Talal- €lpša, B. Kelbauskas ir kt.). Iš teatro

repertuaro faš. cenzūra išbraukė geriau- sius rusų klasikų kūrinius, J. Karnavi- čiaus „Gražiną“. Jų vietoj buvo bruka- mos menkavertės užsienietiškos operetės.

Tarybinei Armijai 1944 vasarą išvada- vus Kauną, teatras buvo reorganizuotas: atskirtas nuo dramos teatro ir pavadin- tas Lietuvos TSR Valstybiniu operos ir baleto teatru. 1944 rudenį įvyko pirma- sis po karo spektaklis — J. Karnavičiaus opera „Gražina“. Iki 1948 teatras rūpi- nosi repertuaro atkūrimu ir pastatė tik vieną naują operą — V. Muradelio „Didžiąją draugystę“ (1947). Tuomet re- žisieriais dirbo P. Oleka, J. Grybauskas, A. Zauka, dirigentais — M. Bukša, J. Talat-Kelpša, R. Geniušas, A. Kali- nauskas. Teatre dirbo daug jaunų artis- tų: operoje — V. Česas, I. Ylienė, J. Ind- ra, A. Lietuvninkas, R. Marijošius,

paris, J. Stasiūnas, ir kt.; balete — S. Bilida, G. Boreikaitė, V. Brazdylis, R. Grigorovaitė, V. Grivic- kas, R. Jamontaitė, Z. Jamontas, I. Kal- vaitytė, H. Kunavičius, V. Lipnickaitė, N. Makarova, A. Ruzgaitė, G. Sabaliaus- kaitė, V. Sauleika, T. Sventickaitė, R. Stankunavičiūtė, V. Stiklioraitis,

1948 teatras perkeltas į Vilnių. Dau- gelis anksčiau pastatytų operų ir baletų buvo atnaujinti. 1950 pastatyta M. Mu- sorgskio opera „Borisas Godunovas“. Už šį pastatymą dirig. S. Delicijevui, rež. J. Grybauskui, chormeisteriui J. Dau- tartui, solistams K. Petrauskui, J. Pet- raškevičiūtei, R. Sipariui ir J. Stasiūnui buvo suteiktos TSRS Valst. premijos. Teatras papildė savo repertuarą naujais veikalais (P. Čaikovskio ,,Mazepa“, S. Moniuškos „„Halka“, N. Rimskio-Kor- sakovo „Caro sužadėtinė“, A. Kreino „Laurensija“ ir kt.). Teatre pradėjo dirb- ti nauji solistai: operoje — V. Adamke- vičius, M. Aleškevičiūtė, E. Čiudakova, I. Jasiūnaitė, V. Kavoliūnas, B. Leonaitė, V. Mikštaitė, L. Muraška, V. Rubackis, E. Saulevičiūtė, K. Šilgalis, Z. Tervydis, J. Urvelis, H. Zabulėnas, I. Žukaitė; balete — H. Banys, V. Baltrušaitis, R. Ja- Č. Žebrauskas. Kūrybingai dirbo rež. J. Grybauskas, baletmeisteris V. Grivickas, dirig. Ch. Potašinskas, chormeisteris J. Dautartas, dail. R. Son- gailaitė ir kt.

Reikšmingas teatro gyvenimo įvykis buvo lietuvių lit-ros ir meno dekada Maskvoje (1954). Rengiantis dekadai, dirbo dirig. I. Altermanas, A. Žiūraitis ir R. Geniušas, rež. J. Gustaitis, dail. J. Jankus, baletmeisteris V. Grivickas. Dekadai teatras parengė pirmąją liet. taryb. operą — A. Račiūno „Marytę“ ir J. Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, Dž. Verdžio „Traviatą“ bei A. Borodino „Kunigaikštį Igorį“. Po dekados dau-

"gelis teatro darbuotojų apdovanoti TSRS

ordinais ir medaliais, kai kuriems artis- tams suteikti garbės vardai, teatras pa- vadintas akademiniu, padidintas jo me- ninis kolektyvas (iki 350 žmonių).

Su V. Klovos opera „Pilėnai“ (1956) ir J. Indros baletu ,„Audronė“ (1957) teai- ras 1957 dalyvavo Visasąjunginiame

AKA— AKA 27

muz. teatrų festivalyje Maskvoje. Abu pastatymai buvo pažymėti I laipsnio diplomais. 1958 teatro kolektyvas gast- roliavo Leningrade. 1958—60 buvo pa- statyta V. Klovos operos „Vaiva“ ir „Duktė“, B. Dvariono opera „Dalia“, E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė". Tuos spektaklius statė rež. J. Gustaitis ir baletmeisteris V. Grivickas, dirigavo I. Altermanas, R. Geniušas, M. Dvario- naitė ir Ch. Potašinskas, chormeisteris J. Dautartas, apipavidalino dail. J. Jan- kus ir R. Songailaitė. V. Klovos operos „Duktė“ pastatymas 1960 buvo pažymė- tas Resp. premija (Resp. premijos su- teiktos komp. V. Klovai, dirig. R. Ge- niušui, režisieriui ir libretistui J. Gustai- čiui, chormeisteriui J. Dautartui, daili- ninkei R. Songailaitei, solistams E. Sau- levičiūtei, V. Noreikai ir R. Sipariui). Teatras pastatė ir naujų tarybinių bei klasikinių operų: T. Chrenikovo ,„Audro- je", E. d'Albero „Slėnyje“, Dž. Verdžio „Otelą“, „Don Karlą“, „Sicilijos mišpa- rus" ir „Aidą“, Š. Guno „Romeo ir Džul- jetą", V. Mocarto „Visos jos tokios“; baletų: L. Auster „Tijną“ ir „Šiaurės sapną“, F. Jarulino „Šuralę“, L. Delibo „Silviją“, M. Čiulakio ,Tariamąjį su- žadėtinį", P. Čaikovskio „Spraktuką“, E. Grigo „Perą Giuntą“, Č. Punjo „Pa- ryžiaus katedrą" („Esmeraldą“), A. Cha- čaturiano „Spartaką“ ir kt. Pastaruo- siuose spektakliuose iškilo daug ga- baus jaunimo: operoje — V. Noreika, V. Daunoras, E. Kaniava, balete — L. Aš- kelovičiūtė, G. Žvikaitė, R. Baranaus- kaitė, V. Nikulajevas, R. Minderis, G. Samaitytė. Į teatro darbą įsijungė jaunas dirigentas V. Viržonis. 1963 rež. V. Mikštaitė pastatė S. Prokofjevo ope- rą „Meilė trims apelsinams“. 1963.XII leatras su pasisekimu gastroliavo Mask- voje: Kremliaus Suvažiavimų rūmuose parodė S. Prokofjevo operą „Meilė trims apelsinams“ ir baletus — J. Juze- liūno „Ant marių kranto“, E. Balsio „Eg- lę žalčių karalienę“ ir L. Delibo „Silvi- ją". Išaugo teatro choro ir orkestro kolektyvai, pakilo jų meistriškumas. Iš ilgamečių orkestro artistų paminėtini A. Baužinskas, A. Masaitis, L. Survila, L. Vilkauskas, J. Urba, A. Končius, V. Kairys, M. Stanišauskas A. Jag- minas, R. Džiugas ir kt., iš choris- tų — A. Žitkevičius, L. Žvikas, J. Indri- konienė ir kt. Teatras tvirtai eina realistinio meno keliu, įsisavindamas geriausius šiuolaikinio muz. teatro pa- siekimus.

Teatro solistai gastroliuoja kituose TSRS teatruose ir užsienyje, jo scenoje dažnai pasirodo TSRS Didžiojo teatro, Leningrado, Kijevo, Minsko, Rygos, Tbi- lisio, Lvovo ir užsienio teatrų artistai.

SVARBESNIOSIOS OPERŲ PREMJEROS (skliaustuose nurodomi: dirigentas; statytojas bei režisierius; dailininkas):

1920. Dž. Verdžio „Traviata“ (J. Talat-Kelp- ša; K. Glinskis).

1921. M. Petrausko „Birutė“ (J. Talat-Kelpša,

K. Glinskis): A. Rubinšteino ,,„Demonas" (J. Talat-Kelpša; A. Sutkus; V. Didžiokas);

28 AKA— AKA

Dž. Verdžio „Rigoletas“ (J. Talat-Kelpša; A. Sutkus; V. Didžiokas).

1922. Š. Guno „Faustas“ (J. Talat-Kelpša; k. Petrauskas; V. Didžiokas); R. Leonkavalio „Pajacai“ (J. Talat-Kelpša; P. Rusteika; V. Di- džiokas); K. Gliuko „Pavasario karalaitė" (J. Talat-Kelpša; P. Rusteika).

1923. P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas" (J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; J. Gregoraus- kas).

1924. Ž. Bizė „Karmen“ (J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; V. Didžiokas); Dž. Rosinio „„Se- vilijos kirpėjas“ (J. Talat-Kelpša; D. Arbeni- nas; J. Gregorauskas); Dž. Pučinio ,„Čio-čio- san" („Madam Baterflai“; J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; J. Gregorauskas); Dž. Pučinio „Toska“ (J. Gruodis; D. Arbeninas; J. Gre- gorauskas).

1925. P. Maskanjo ,,„Kavalerija rustikana" (J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; J. Gregoraus- kas); Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (J. Talat- Kelpša; D. Arbeninas; V. Dubeneckis); P. Čai- kovskio „Pikų dama“ (J. Gruodis; D. Arbe- ninas; V. Dobužinskis); Ž. Ofenbacho ,„Hof- mano pasakos“ (J. Talat-Kelpša; N. Vekovas; V. Dubeneckis).

1926. R. Vagnerio ,„„Lohengrinas“" dis; N. Vekovas; V. Dubeneckis); „Minjon“ (J. Talat-Kelpša; N. Dž. Verdžio ,,Kaukių balius“ (J. N. Vekovas).

1927. F. Halevi ,,„Žydė“ (J. Gruodis; P. Ole- ka; V. Jomantas, V. Bičiūnas); Dž. Pučinio „Bohema“ (J. Talat-Kelpša; N. Tichomirovas; V. Dubeneckis); Dž. Verdžio „Aida“ (M. Buk- ša; N. Tichomirovas; L. Libertas).

(J. Gruo- A. Tomai Vekovas);

Gruodis;

1928. E. d'Albero „Slėnyje“ (,„Pakalnė“; M. Bukša; N. Tichomirovas; P. Kalpokas); O. Nikolaji „Vindzoro kūmutės“ (J. Talat- Kelpša; N. Tichomirovas; V. Didžiokas);

Bi Volf-Ferario „Madonos brangenybės" (M. Bukša; T. Pavlovskis; J. Lapšinas).

1929. E. Napravniko ,„Dubrovskis“ (M. Buk- ša; T. Pavlovskis; V. Didžiokas); A. Ponkjelio „„Džokonda" (M. Bukša; T. Pavlovskis; P. Kal- pokas); Dž. Verdžio „Trubadūras“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; V. Dubeneckis).

1930. M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis); U. Džordano „Andrė Šenjė“ (M. Bukša; T. Pav- Jovskis; M. Dobužinskis); R. Vagnerio „Tan- hoizeris“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Do- bužinskis).

1931. Ž. Masnė „Verteris“ (J. Talat-Kelpša; T.' Pavlovskis; A. Galdikas); K. Sen-Sanso „Samsonas ir Dalila" (M. Bukša; T. Pavlovs- kis; L. Libertas); D. Obero „Fra Djavolas" (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; P. Kalpokas).

1932. Dž. Mejerberio ,„Hugenotai“ (M. Buk- ša; T. Pavlovskis; L. Libertas); N. Rimskio- Korsakovo ,„Caras Saltanas“ (M. Bukša; T. Pav- lovskis; N. Gončiarova); G. Šarpantiė „Luiza“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis).

1933. Dž. Pučinio ,„Skraistė“, „Džanis Skikis", „Andželika“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; M. Bulaka, T. Kulakauskas, P. Kalpokas); J. Karnavičiaus „„Gražina“ (M. Bukša; P. Ole- ka; A. Galdikas); V. Mocarto ,„Don Žuanas“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis).

1934. B. Smetanos „Parduotoji nuotaka" (M. Bukša; T. Pavlovskis; L. Truikys); L. De- libo ,,„Lakmė“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; A. Galdikas).

1935. A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis); E. Volf-Ferario „Keturi storžieviai“ (J. Talat-

Kelpša; P. Oleka; S. Kudokas); F. Flotovo „Marta“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; O. Du- beneckienė).

1936. A. Račiūno „Trys talismanai" (M. Buk- ša; T. Pavlovskis; L. Truikys); G. Donicečio „„Don Paskualė“ (P. Breizachas; T. Pavlovskis, A. Zauka); N. Rimskio-Korsakovo „Kitežas“ (M. Bukša; P. Oleka; K. Korovinas).

1937. J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ (M. Bukša; P. Oleka; M. Dobužinskis); A. Dvoržako „Undinė“ (J. Talat-Kelpša; P. Ole- ka; M. Dobužinskis).

1938. Dž. Verdžio „„Otelas“ (V. Marijošius; P. Oleka; L. Truikys); E. Humperdinko ,,Jo- nukas ir Gretutė“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; M. Dobužinskis).

1939. M. Petrausko—J. (J. Dambrauskas;

Dambrausko S. Dautartas; L,

„Eglė“ Truikys);

Ž. Masnė „Manon“ (V. Marijošius; P. Oleka; M. Dobužinskis). 1940. I. Dzeržinskio „„Tykusis (M. Bukša; S. Dautartas; S. Ušinskas). 1947. V. Muradelio „Didžioji draugystė“ (A. Kalinauskas; J. Grybauskas; S. Ušinskas). 1948. Š. Guno ,,„Romeo ir Džuljeta“ (M. Buk-

Donas“

ša; J. Grybauskas; L. Truikys); A. Rubin- šteino „Demonas“ (A. Kalinauskas; J. Gry- bauskas; A. Grigorjancas). .

1949. A. Dargomižskio „Undinė“ (M. Buk- ša; J. Grybauskas; G. Korosteliovas).

1950. B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“

(S. Delicijevas; A. Zauka; P. Lukšas); M. Mu- sorgskio „Borisas Godunovas“ (S. Delicijevas; J. Grybauskas; A. Grigorjancas).

1951. P. Čaikovskio ,„Mazepa“ (M. Bukša; J. Grybauskas; P. Jeršovas); S. Moniuškos „Halka" (M. Bukša, A. Žiūraitis; A. Zauka; M. Zelinskis); Dž. Pučinio ,„Bohema“ (R. Ge- niušas; A. Zauka; R. Songailaitė).

1952. N. Rimskio-Korsakovo ,„Caro sužadėti- nė" (S. Delicijevas; P. Oleka; M. Bespalova); A. Borodino ,,Kunigaikštis Igoris“ (I. Alter- manas, A. Žiūraitis; J. Gustaitis; R. Songai- laitė); Dž. Verdžio „Traviata“ (R. Geniušas; J. Gustaitis, A. Zauka; R. Songailaitė).

1953. A. Račiūno „Marytė“ (A. Žiūraitis; J. Gustaitis; J. Jankus).

1954. P. Čaikovskio ,,„Eugenijus Oneginas“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; J. Jankus); T. Chrenikovo „,,„Audroje“ (I. Altermanas; J. Grybauskas; J. Jankus).

1955. S. Gulak-Artemovskio ,„Zaporožietis už Dunojaus“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; P. Zlo- čevskis); L. Delibo ,,Lakmė“ (R. Geniušas; A. Zauka; R. Songailaitė); Dž. Verdžio ,„Ote- las“ (A. Kalinauskas; K. Petrauskas, A. Zau- ka; J. Jankus).

1956. Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas" (I. Al- termanas; J. Gustaitis; J. Jankus); V. Klovos „Pilėnai“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; J. Jan- kus); E. d'Albero „Slėnyje“ (A. Kalinauskas; J. Grybauskas; J. Jankus); R. Leonkavalio „„Pajacai“ (R. Geniušas; A. Zauka; R. Son- gailaitė).

1957. Dž. Verdžio „Rigoletas“ (A. Kalinaus-

kas; A Zauka; R. Songailaitė); V. Mocarto „Pagrobimas iš Seralio“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; J. Surkevičius).

1958. V. Klovos „Vaiva“ (I. Altermanas;

J. Gustaitis; R. Songailaitė); P. Čaikovskio „Pikų dama“ (R. Geniušas; A. Zauka; R. Son- gailaitė pagal M. Dobužinskio eskizus).

1959. B. Dvariono „Dalia“ (B. Dvarionas, M. Dvarionaitė; J. Gustaitis; V. Palaima); Dž. Verdžio ,,„Don Karlas“ (R. Geniušas; J. Grybauskas; L. Truikys); V. Gokijelio „Raudonkepuraitė“ (V. Viržonis; V. Grivickas; V. Gatavynaitė).

1960. D. Obero „Fra Djavolas“ (M. Dvario- naitė; J. Gustaitis; J. Jankus); V. Klovos „Duktė“ (R. Geniušas; J. Gustaitis; R. Songai- laitė); Ž. Ofenbacho „Hofmano pasakos“ (V. Viržonis; J. Grybauskas; R. Songailaitė).

1961. Dž. Verdžio „Sicilijos mišparai“ (R. Ga- niušas; J. Gustaitis; R. Songailaitė); Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (V. Viržonis; J. Gry- bauskas; J. Jankus).

1962. P. Čaikovskio „Jolanta“ (R. Geniušas; J. Gustaitis; J. Jankus); V. Mocarto ,„Visos jos tokios" (L. Survila; J. Gustaitis; D. Ūsaitė).

1963. N. Rimskio-Korsakovo ,„Mocartas ir Saljeris“ (V. Viržonis; J. Grybauskas; A. Pi- lipavičius); S. Prokofjevo ,„Meilė trims apel- sinams“ (R. Geniušas; V. Mikštaitė; J. Jan- kus); Dž. Verdžio „Aida“ (V. Viržonis; J. Gus- taitis; R. Songailaitė).

1964. R. Petso ,„Gudrusis Antsas" (R. Geniu- šas; V. Mikštaitė; V. Peilis); Ž. Masnė „Ma- non“ (R. Geniušas; V. Mikštaitė; D. Ūsaitė).

1965. A. Račiūno „Saulės miestas" (V. Vir- žonis; J. Gustaitis; J. Jankus).

SVARBESNIOSIOS BALETŲ PREMJEROS (skliaustuose nurodomi: dirigentas; statytojas bei baletmeisteris; dailininkas):

1925. L. Delibo „Kopelija“ (J. Talat-Kelpša; P. Petrovas).

1926. J. Štrauso „„Išdykėlės“, N. Rimskio- Korsakovo ,„(Gundymas“, L. Liakombo ,,„Pepita Rosa“ (F. Virzingas; P. Petrovas; P. Petrovas); R. Drigo ,„Užburtoji fleita“, F. Šopeno—A. Gla- zunovo ,„Šopeniana“, T. Gertelio „Tuščias at- sargumas“ (F. Virzingas; P. Petrovas).

1927. P. Čaikovskio ,„Gulbių ežeras“ (F. Vir- zingas; P. Petrovas; P. Dobužinskis).

1928. P. Čaikovskio ,,„Spraktukas“ (M. Bukša; P. Petrovas; B. Didžiokienė); J. Karnavičiaus

„Lietuviškoji rapsodija“ (J. Karnavičius; P. Petrovas; A. Varnas); L. Delibo „Silvija“ (F. Virzingas; P. Petrovas; V. Dubeneckis).

1929. R. Drigo ,„Arlekinada“ (F. Virzingas; P. Petrovas; M. Dobužinskis); I. Stravinskio „„Skaidrusis paukštis“ (F. Virzingas; P. Petro- vas; V. Dubeneckis).

1931. A. Adano „Žizel“, M. Balakirevo „ĮIsla- mejus" (L. Hofmekleris; N. Zverevas; M. Do- bužinskis).

1932. F. Šopeno—A. Glazunovo „„Silfidos“, R. Šumano „Karnavalas“ (L. Hofmekleris; N. Zverevas; M. Dobužinskis); M. Musorgskio „Naktis raganų kalne“, F. Pulano „„Aubadė“, K. Veberio „Kvietimas šokiui“ (,„Rožės sap- nas“), K. Debiusi ,,„Fauno popietis“, M. Rave- lio ,„Bolero“ (L. Hofimekleris; N. Zverevas).

1933. A. Glazunovo „Raimonda“ (L. Hof- mekleris, N. Zverevas; M. Dobužinskis); V. Ba- cevičiaus „Šokių sūkury“, J. Gruodžio ,,Jū- ratė ir Kastytis“, B. Dvariono „Piršlybos“ (L. Hofmekleris; N. Zverevas; T. Kulakaus- kas, A. Galdikas, S. Ušinskas).

1934. P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“ (L. Hofmekleris; N. Zverevas; M. Dobužinskis).

1935. T. Prestono ,„Nykštukas grenadierius“ (L. Hofmekleris; B. Kelbauskas; M. Dobu- žinskis).

1936. L. Minkaus ,„Don Kichotas“ (M. Bukša; A. Fiodorova; L. Truikys).

1937. N. Rimskio-Korsakovo ,,„Šecherazada“, Ž. Oriko „Jūrininkai“, T. Prestono ,„Baltosios rožės" (M. Bukša; B. Kelbauskas; O. Dube- neckienė); Č. Punjo ,„Žirgelis-kuprelis“ (J. Pa- kalnis; A. Fiodorova; O. Dubeneckienė).

1938. B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (M. Eukša: B. Kelbauskas; O. Dubeneckienė); N. Čerepnino „Piramidės paslaptis" (M. Buk- ša; A. Kirsanova; M. Dobužinskis).

1939. B. Asafjevo „„Kaukazo belaisvis“ (M. Bukša; B. Kelbauskas; O. Dubeneckienė).

1940. R. Gliero „Raudonoji gėlelė“ (,„Raudo- noji aguona“; J. Pakalnis; B. Kelbauskas; V. Andriušis).

1948. P. Čaikovskio ,„Gulbių ežeras“ (M. Buk- ša; F. Lopuchovas; V. Palaima).

1950. A. Kreino „„Laurensija“ (Ch. Potašins- kas; M. Satunovskis; R. Songailaitė).

1951. D. Klebanovo „Svetlana“ (A. Kalinaus- kas; V. Grivickas; R. Songailaitė); A. Glazu novo „Raimonda“ (M. Bukša; M. Moisejevas, K. Salnikova; R. Songailaitė).

1952. J. Pakalnio ,„Sužadėtinė" nauskas; B. Kelbauskas; J. Jankus).

1953. J. Juzeliūno „Ant marių kranto" (R. Geniušas; V. Grivickas, A. Mesereras: J. Jankus, J. Surkevičius).

1954. I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“ (Ch. Potašinskas; M. Moisejevas, K. Salnikova; R. Songailaitė); L. Minkaus „Don Kichotas“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; R. Songailaitė).

1955. P. Čaikovskio ,„Miegančioji gražuolė“ (I. Altermanas, Ch. Potašinskas; V. Grivickas, M. Moisejevas, K. Salnikova; R. Songailaitė).

1956. A. Adano „Žizel“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; R. Songailaitė); E. Grigo „Peras

(A. Kali-

Giuntas“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; R. Songailaitė); J. Indros „„Audronė“ (I. Al- termanas, Ch. Potašinskas; V. Grivickas;

J. Jankus).

1958. B. Bitovo „Dvylika mėnesių" (Ch. Po- tašinskas; B. Kelbauskas; R. Songailaitė); J. Štrauso ,„Žydrasis Dunojus" (Ch. Potašins-

kas; V. Grivickas, B. Kelbauskas; R. Son- gailaitė). 1959. L. Auster „Tijna" (Ch. Potašinskas;

A. Koitas; G. Sanderis); M. Ravelio „Bolero“, K. Veberio „Kvietimas šokiui“, N. Rimskio- Kcrsakovo ,,„Šecherazada“ (Ch. Potašinskas; B. Kelbauskas; R. Songailaitė).

1960. E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; J. Jankus); R. Grinblato ,„Rigonda“ (Ch. Potašinskas; E. Tan- gijeva-Birznieks; E. Vardaunis, J. Jankus).

1961. F. Jarulino „„Šuralė“ (Ch. Potašinskas; J. Gudavičius; J. Jankus); L. Delibo „Silvija“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; V. Gatavynai- tė); L. Auster „Šiaurės sapnas“ (Ch. Potašins- kas; V. Grivickas; L. Roza, K. Klaus).

1962. P. Čaikovskio „Frančeska da Rimini“ (R. Geniušas; G. Sabaliauskaitė; J. Jankus); M. Čiulakio „Tariamasis sužadėtinis“ (Ch. Po- tešinskas; B. Kelbauskas; R. Songailaitė); C. Punjo „Paryžiaus katedra" (,,„Esmeralda“; Ch. Potašinskas; V. Grivickas; J. Jankus).

1963. P. Čaikovskio ,„Spraktukas“ (Ch. Po- tašinskas; B, Kelbauskas; R. Songailaitė).

ats A. Chačaturiano „Spartakas“ (Ch. Po- nskas; V. Grivickas; A. Pilipavičius); A. Adano „„Korsaras“ (Ch. Potašinskas; B. Kel- bauskas; R. Songailaitė).

AKADEMIZMAS — dailės kryptis, susi- Iormavusi XVI a. pabaigoje Italijos dailės akademijose, pagrįsta antikos se- kimu ir renesanso meno kanonais. XVII-XIX a. paplito daugelyje kitų šalių. Lietuvoje A. nebuvo dirvos pla- Čiau pasireikšti; atskiri dailininkai, gavę A. pagrindus Peterburgo arba V. Euro- Pos dailės akademijose, nesukūrė A. krypties, Pirmieji A. reiškiniai Lietuvos dailėje pastebimi Vilniaus un-to tapy- Os ir piešimo katedros auklėtinių, ku- Tie buvo išvykę tobulintis į kitas aukš- tąsias dailės m-las, darbuose (J. Oleš- kevičiaus „Antinojus ir Stratonaka“ Ir kt., kai kurie V. Smokovskio paveiks- lai). Kiek plačiau A. pasireiškė nuo XIX a. penktojo dešimtmečio, kai į Lie- tuvos meninį gyvenimą įsijungė nauja dailininkų karta, išugdyta Peterburgo Dailės akademijos (J. Zenkevičius, K. Rafalovičius, B. Ruseckas, A. Žame- ta-Žemaitis, V. Slendzinskis ir kt.).

AKALYČIA — kaimas Alytaus rj., Alo- vės apyl, 10 km į p. v. nuo Daugų, Alovės ežero r. krante. 226 gyv. (1959). Anksčiau kaimas buvo vadinamas Kir- timais. Per A. eina kelias iš Alovės 1 Nedzingę. Prieš išsiskirstant į viensė- džius, A. buvo padrikas (kupetinis) kai- Mas, kurio gyventojai kitados buvo Smulkūs bajorai. Burž. nacionalistai kai- me 1947 išžudė valstiečio J. Simonavi- Claus 6 asmenų šeimą.

AKCENTAS [lot. accentus — kirtis] — 1. Žodžio ar sakinio kirtis (ž. Kirtis, Priegaidė).

2. Grafinis ženklas, paprastai akū- las (*), gravis (“) arba cirkumileksas (—), kuriuo rašte žymimas kirtis bei Priegaidė (pvz., „vyras“, „laūkas“, „ši- tas"),

„3. Negimtąja kalba ar tarme kalban- Čiojo žmogaus tarties savotiškumas, alsiradęs dėl gimtosios kalbos ar tarmės itakos (pvz., lenkavimas, dzūkavimas).

AKCENTOLOGIJA [lot. accenius — kir- tis -- gr. Jogos — mokslas] — kalbotyros šaka, tirianti kurios kalbos ar kalbų gru- Pės kirčio ir priegaidės dėsnius, jų isto- Tine raidą. A. glaudžiai susijusi su foAe- tika, morfologija, dialektologija ir sin- takse, Liet. kalbotyroje A. skirstoma 1 istorinę A. (tiria kirčio ir priegaidės €i kirčiavimo sistemos raidą), tarminę + (tiria kirtį ir priegaidę atskirose liet. albos tarmėse) ir dabartinės literatūri- nės kalbos A. (tiria lit. kalbos kirčiavi- Mo dėsnius ir normas). inių apie liet. kalbos kirtį ir priegai- ' randama jau D. Kleino pirmosiose !St. kalbos gramatikose. Tačiau kiek Plačiau liet. kalbos kirtį ir priegaidę pirmasis aprašė F. Kuršaitis „Lietuvių albos tyrinėjimuose" („Beitrūėge zur audė der litauischen Sprache, Laut- nd Tonlehre“, 1849) ir „Lietuvių Ito gramatikoje“ („Grammatik der auischen Sprache“, 1876). Daug nuo- Pelnų liet. kalbos akcentologijai turi

K. Jaunius; jis geriau, negu ankstesnieji kalbininkai, nusakė liet. kalbos prie- gaidžių rūšis, susekė naujų kirčio ir priegaidės dėsnių. Didelis indėlis į liet. kalbos A. yra K. Būgos darbai, ypač jo studija „Kirčio ir priegaidės mokslas“ (1924), kurioje pateikta vertingų pasta- bų apie liet. kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, ir straipsnis „Metatonija lietu- vių ir latvių kalboje“ („Die Meta- tonie im Litauischen und Lettischen“, 1916—24). Gausios ir nepaprastai svaI- bios medžiagos liet. kalbos A., ypač istorinei, randama kalbininkų J. Endze- lyno, F. Fortunatovo, F. de Sosiūro, N. van Veiko, R. Ekblomo, T. Torbjorn- sono ir kt. darbuose. Literatūrinės liet. kalbos A. srityje dirbo P. Skardžius („Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavi- mas“, 1936) ir kt. kalbininkai.

Taryb. metais literatūrinės liet. kal- bos A. srityje dirba J. Balčikonis, pa- skelbęs straipsnių apie būdvardžių kir- čiavimą („Tarybinė mokykla“, 1951, Nr. 10, ir kt.), A. Laigonaitė, aprašiusi liet. kalbos kirtį ir priegaidę („Kalbo- tyra“, t. 1, 1958) ir išleidusi vadovėlį „Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavi- mas“ (1959), V. Vaitkevičiūtė ir V. Gri- naveckis, paskelbę straipsnių apie liet. kalbos trumpinę priegaidę („Tarybinė mokykla", 1959, Nr. 3). Tarminės A. srityje dirba V. Grinaveckis, paskel- bęs darbų apie šiaurės vakarų dūninin- kų kirtį, priegaidę, kirčiavimą, apie kir- čio atitraukimą liet. kalbos tarmėse („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 1, 1957; t. 4, 1961; „VVPI mokslo darbai“, t. 11, 1960), I. Jašinskaitė, tyrinėjusi Bir- žų tarmės kirtį ir priegaidę („Lietu- vių kalbotyros klausimai“, t. 1, 1957), A. Jonaitytė, nagrinėjusi Šakynos tar- mės kirtį ir priegaidę, V. Vitkauskas, aprašęs Kuršėnų tarmės kirtį ir prie- gaidę („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, 1960), E. Mikalauskaitė, tyrinėjusi pietvakarių dzūkų tarmės kirčio ir priegaidės kaitą („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 1, 1957).

AKCENTUACIJA — kurios nors kalbos kirčiavimo sistema; kirčio žymėjimas rašte tam tikrais grafiniais ženklais. Ž. Akcentas, Kirtis, Priegaidė.

AKCIZAS — rūšis. AKĖČIAI — kaimas Šakių rj, Luk- šių apyl, 13 km į š. r. nuo Šakių. 103 gyv. (1959). Į š. nuo A. yra Kūdrų miškas. Per kaimą teka Lenkupys (Sie- sarties intakas); 1946 jis praplatintas ir paverstas kanalu. Pr. m-la (nuo 1920). XVIII a. pab. A. priklausė Senųjų Zyp- lių moterų vienuolynui.

AKĖČIOS — paviršinio dirvos dirbimo

netiesioginių mokesčių

"padargas. Seniausios A. buvo šakotis —

nukirsta eglės ar pušies viršūnė su ap- kapotomis iki 50—60 cm ilgio šakomis (pav., 1). Iš pradžių jas traukė Žmogus, o vėliau — arklys arba jautis. Šios A. buvo vartojamos lydiminėje žemdirbys- tėje; Lietuvoje jos, kaip liekana, išsi- laikė iki XIX a. Iš tokių A. išsivystė šakarnios, padarytos iš 3—4 i rėmus

AKA— AKE 29

sujungtų šakočių (pav., 2). Iš pastarųjų išsivystė A. „smuikai“, kurias sudarė 6—8 perskelti ir šakomis į apačią nu- kreipti šakočiai (pav., 3). Šakarnių ir „smuikų“ Lietuvoje buvo dar ir XIX a.

Akėčių prototipai

Tikriausiai nuo pastovių laukų pradžios vartotos pintinės A., padarytos iš plonų lazdyno arba eglės šakų, iš kurių buvo išpinamas languotas rėmas, o į pasta- rojo tarpus įkalami stipraus medžio kuoliukai. Vėliau pradėtos daryti rėmi- nės akėčios. Jos buvo paprastos ir su- nertinės; akėtvirbaliai dar buvo me- diniai. Pirmąsias žinias apie naudotas Lietuvoje A. su geležiniais akėtvirba- liais turime iš XVII a. Pirmiausia dva- ruose, o vėliau ir didesniuose valstiečių ūkiuose XIX a. pradėjo plisti geleži- nės A. Dabar, išsivysčius žemdirbystei, vartojama daug įvairių A.: virbalinės zigzaginės, tinklinės-sąnarinės, spyruok- linės (drapakas) ir lėkštinės. Yra me- chaninių A., kurias traukia traktorius (prikabinamosios ir pakabinamosios) ar- ba arkliai. Vidutines zigzagines A. ga- mina ž. ū. mašinų g-la Rokiškyje. Ž. Žemės ūkio mašinos ir padargai.

AKELAITIS, Akielevičius, Mikalojus [1829.XII.6 Čiuoderiškiuose (Kapsu- ko rj.) — 1887.IX.27 Paryžiuje] — visuo- menės veikėjas, rašytojas. Kilęs iš vals- tiečių, 1845 įstojo į Marijampolės ketur- klasę m-lą, bet dėl lėšų stokos jos ne- baigė. Lavinosi savarankiškai, išmoko daug kalbų. Mokytojavo dvaruose. Įsi- jungė į liet. kultūrinį gyvenimą. Gyve- no Rietave, Svirlaukyje, Surviliškyje, Vilniuje, Varšuvoje. Pradėjęs veikti prieš caro valdžią, turėjo bėgti į užsienį

30 AKE— AKL

Gyveno Paryžiuje, dirbo lenkų bibliote- koje. Prasidėjus 1863 sukilimui, grįžo į Lietuvą, rašė liet. kalba atsišaukimus, tiekė sukilėliams ginklus, buvo paskir- tas Laikinosios vyriausybės komisaro padėjėju Augustavo vaivadijai. Sukili- mui pralaimėjus, 1864 vėl emigravo į Prancūziją.

A. pažiūros nebuvo nuoseklios. 1858 jis išspausdino carą garbinančių eilėraš- čių, o vėliau kovojo prieš carizmą, kėlė minčių, kad reikia eiti išvien su rusų revoliucionieriais. Kultūrinė ir visuome- ninė A. veikla įvairiapusiška. Jis bend- radarbiavo lenkų laikraščiuose. 1872— = ž 1882 buvo apmoka- mu laikraščio „„Ga- zeta "warszawska“ („Varšuvos laikraš- tis“) korespondentu. Rašė liet. laikraščiuo- „se „Aušra“, „Gazie- ta lietuviška“ (JAV). „Bandė kurti eilė- raščius lietuvių ir lenkų kalbomis. Pa- H rašė komedijėlę 1 „Dievo skirta žmo- na“. Proza išvertė į lenkų kalbą K. Donelaičio „Metus“. Bendradarbiaudamas su J. Kraševskiu, rūpinosi leisti knygeles liaudžiai šviesti, keletą jų išspausdino 1860.

Reikšmingiausias A. darbas —,„Kves- torius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis“ (1860). Tai nedidelė di- daktinė apysaka, skirta valstiečiams. Svarbiausias jos tikslas — kelti žmonių dorovę. Joje pateikiama ir populiarių mokslo žinių. Parašyta aukštaičių va- kariečių tarme, palyginti grynu žodynu, sklandžiu stiliumi, ji turėjo reikšmės literatūrinės liet. kalbos kūrimuisi. 1860 A. išleido „Lamentorių, arba pra- džią mokslo, sudėtą mažiems vaike- liams". Be skiemenavimo, maldų, gies- mių, jame įdėta didaktinių pamokymų valstiečiams klausimų ir atsakymų for- ma. A. parašė eiliuotus atsišaukimus „Pasaka senelio“, „Gromata Vilniaus senelio“ (1861), kuriuose valstiečiai agi- tuojami sukilti prieš carizmą, smerkia- mas rekrutų ėmimas, pasisakoma prieš didelius mokesčius. A. palaikė ryšius su liet. rašytojais S. Daukantu ir M. Va- lančiumi. Buvo sumanęs leisti liet. laik- raštį. Rinko liet. tautosaką, daug dėme- sio skyrė liet. kalbos tyrinėjimui: ruo- šė lietuvių-lenkų kalbų žodyną, liet. kalbos lyg. žodyną, parašė liet. kalbos gramatiką (išleido V. Goštautas Pozna- nėje). Domėjosi ir Lietuvos istorija, iš- spausdino str. „Lietuviškųjų kunigaikš- čių vardai" („Aušra“, 1885, Nr. 7—8) ir kt. Paryžiuje priklausė lenkų emigran- tų istorikų-literatų draugijai.

Ršt.: M. Akielewiczius, Kwestorius po Lie- tuwą wažinedamas žmonis bemokinąsis, V., 1860; Lamentorius arba pradžia mokslo sudeta

mažiems wajkeliems, V., 1860; Gramatyka ięzyka litewskiego, Poznan, 1890.

Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 1957.

AKELAITIS Motiejus — JAV lietuvių pažangus veikėjas, žurnalistas. Ž. Abe- kas Fredas.

AKELAITYTĖ Aldona [g. 1922. VIII.23 Kaune] — gydytoja otolaringologė, me- dicinos mokslų kandidatė (1958). 1945 baigė Kauno un-tą. Iki 1951 Kauno un-to, nuo 1956 Kauno Medicinos in-to ausų, nosies ir gerklės ligų katedros asistentė. Paskelbė moksl. straipsnių apie mortologinius vidinės ausies pakitimus.

AKIES PĖLKĖ-— pelkė Vilniaus rj., 16 km į š. v. nuo Vilniaus, 3 km į š. r. nuo Sudervės. Plotas 105 ha. Plynrais- tinė tarpinio tipo pelkė. Durpių klodo didž. storis 10 m, vid. 3,2 m. Durpės žemapelkinio ir tarpinio tipo; susiskai- dymas 40—6070, peleningumas 4,9— 11,690.

AKINĖ SALA — pelkė Varėnos rj., 8 km į r. nuo Varėnos, 1,5 km į š. nuo plento į Eišiškes. Plotas 130 ha. Ežerinės kil- mės žemapelkė. Durpių klodo vid. sto- ris 2,4 m. Durpės viksvinės; vid. susi- skaidymas 3195, vid, peleningumas 11 9b. Paviršius nusausintas ir paverstas kul- tūrine pieva,

AKINSKAS Jonas [1910.IX.9 Rygoje — 1943 Oriolo sr.] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1931 LKJS narys. 1932 už rev. veiklą nuteis- tas 6!/> metų kalėti. Išėjęs iš kalėjimo 1939, dirbo Šiauliuose. 1940.IV vėl nu- teistas 1 metus kalėti. Nuo 1940.VI Ko- munistų partijos narys; dirbo Kau- no apyg. prokuratūroje. Nuo 1940.X Raseinių aps. prokuroras. Žuvo fronte.

„AKIS“— fašistinis laikraštis, ėjęs 1931—32 Kaune. Leido Lietuvių tauti- ninkų s-ga.

AKLASIS EŽERAS— 1. Pelkė Jonavos Ij., 6 km į v. nuo Veprių, prie Kauno— Zarasų plento; dar vad. Samanyne. Plo- tas 290 ha. Didesniąją dalį užima eže- rinės kilmės plynraistinė žemapelkė, mažesniąją (vidurinę) — aukštapelkė, Durpių klodo didž. storis 5,6 m, vid. 2,3 m; vid. susiskaidymas 2895, vid, pe- leningumas 7,29. Po durpėmis yra eže- rinių nuosėdų sluoksnis; jo storis iki 5 m. Dugne priesmėlis. Durpės baigia- mos iškasti kurui ir kraikui, Prie A, E. yra durpyno darbininkų gyvenvietė.

2. Darbininkų gyvenvietė Jonavos rj., Markutiškių apyl, 22 km į p. v. nuo Ukmergės, prie plento į Kauną. 393 gyv. (1959). Prie A. E. yra Aklojo Ežero, Pa- gelažių ir Tabalų durpynai. Elektrinė, lentpiūvė, felčerių-akušerių punktas (nuo 1951), pr. m-la, biblioteka (nuo 1947). Vok. faš. okupacijos metais A. E. vieto- je buvo taryb. karo belaisvių konc. sto- vykla; apylinkėse veikė partizanai.

AKLIAI — kaimas Jonavos rj., Žeimių apyl., 4 km į š. nuo Žeimių, prie kelio į Šėtą. 105 gyv. (1959). Malūnas, lent- piūvė, pr. m-la (įst. apie 1923),

AKLIEJI. Palyginamuosius duomenis apie A. skaičių įvairiose šalyse apibūdi- na vad. aklumo koeficientas (A. skaičius 10 tūkst. gyventojų). Po I pasaul. karo

aklumo koeficientas Estijoje 19,6, Latvi- joje 13,2, Lietuvoje 12,8. Tarybų Sąjun- goje aklumo koeficientas 10 (1955). Lie- tuvos TSR 1959 metais įregistruota 1950 A. (jų tarpe nemaža II pasaul. karo aukų), aklumo koeficientas buvo 6,2. Aklumo koeficiento sumažėjimas Lietu- voje rodo, kad sėkmingai kovojama su aklumo priežastimis: apkrečiamosiomis akių ligomis, gamybiniu bei buitiniu traumatizmu ir kt. Ryškus pavyzdys yra kova su trachoma. XIX a. pab. ir XX a. pr. Lietuvoje apie 4905 visų A. buvo apakę dėl trachomos; taryb. laikotarpiu per pastaruosius metus niekas dėl tra- chomos neapako. Šalinant aklumo pa- sekmes, labai svarbi visuom. priemonė yra A. globa, jų įdarbinimas. Kapit. ša- lyse A. globa yra daugiau filantropinio pobūdžio, ir ne visi A. gali ja naudotis. Tarybų Sąjungoje A. globoja valstybė. Jiems steigiamos specialios mokyklos- internatai, mokymo-gamybos kombina- tai, mokamos pensijos.

AKLŲJŲ DRAUGIJOS siekia suburti A., pagerinti jų buitinį ir kultūrinį ap- tarnavimą, kelti bendrąjį ir techninį iš- silavinimą, įjungti juos į visuom, darbą. Lietuvoje 1926 įsisteigė Aklųjų d-ja, kuri 1928 įkūrė Aklųjų in-tą (jame buvo dėstomas pradžios mokslo kursas ir mo- koma amatų). 1930 Aklųjų d-ja likvida- vosi ir įsisteigė Akliesiems globoti d-ja, kuri išlaikė ir Aklųjų in-tą. Tarybų Lie- tuvoje Aklųjų d-ja įsteigta 1944. Jai vadovauja Lietuvos TSR Socialinio ap- rūpinimo m-ja. 1963 d-joje buvo apie 1700 narių. D-ja registruoja akluosius, padeda jiems įsidarbinti, įgyti kvalifi- kaciją, steigia klubus, raudonuosius kampelius, bibliotekas, mokymo-gamy- bos įmones, kursus, leidžia lit-rą A. raštu. 1963 Aklųjų d-jos gamybinio mo- kymo kombinatai veikė Vilniuje, Kau- ne, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžy- je ir Švėkšnoje. Juose A. gamina šepe- čius, veltinę avalynę, trikotažo, plast- masės ir kartonažo gaminius, remon- tuoja elektros variklius ir kt. Kombi- natai turi bibliotekas su knygomis A. raštu, skaityklomis. Veikia A. saviveik- los, sporto ir polit. lavinimosi rateliai. Vilniuje (iki 1964 Kaune) leidžiamos ir spausdinamos knygos A. raštu, Lietuvos Aklųjų d-ja leidžia žurnalą „Mūsų žodis“ (aklųjų ir reginčiųjų raštu). 1963 penkiose Lietuvos Aklųjų d-jos biblio-

.)- .)- ..- oo) o0) oo0d a. o-- o. oo oo

Mew «4 s2 90 TA6 se e piiie a

BA e eko

AS AMC in UP AVC

D UD UL 0O TD 05 GO LOL Bo

Ša 6 Aa Es aB6S RB d simiedaks

= Gaš kels ao laie

HECHSUS TY S I SN N G Čo Gilos BE 5 B LAA

2 dAGA da G. a S GL žie žie e dio o ol ol eiu o SS Rrygooa S (M M "a a E

sel ežakke minedo ole io pak o o Kel olgo o S esė e M sie Tos ao ie e Skaičiaus la 344 Zi 8 O Ženklas

Aklųjų abėcėlė

Akmena 1

tekose A. raštu buvo apie 150 pavadi- nimų grožinės literatūros veikalų ir apie „Pavadinimų politinės-mokslinės lite- fatūros, iš viso daugiau kaip 10 500 tomų. Aklųjų d-jos Vilniaus gamy- binio mokymo kombinate veikia garso lašų studija, kur į magnetofono juos- as įrašomos ištisos knygos. Kaune vei- la A. vid. mokykla-internatas, kurioje Kasmet mokosi 170—200 mokinių. Mo- kykla-internatas išlaikoma valstybės lė- Somis, mokslas joje trunka 12 metų. 10s mokyklos mokytojas V. Rakauskas Patobulino A. rašymo lentelę; jo sukur- ta „užsegamoji Brailio lentelė“ nuo gaminama visasąjunginiu mastu. Keliolika A. mokosi respublikos aukšto- SI0se m-lose.

AKMENA — 1. Ežeras Trakų rj, 3 km 1 š.v. nuo Trakų, prie kelio į Vievį. Plotas 276 ha, didž. gylis 30,2 m, vid. Bylis 11,2 m. Ež. dubenį sudaro 2 stat- Menai susikertančios rinos, susiforma- Vusios tarp 2 galinių morenų ruožų. Ež, didžioji ašis eina iš v. į r.; jos ilgis 32 km. Didž. plotis 1,2 km, kranto li- nijos ilgis 11,4 km. Ežero v. dalyje yra :9 ha sala. Šiaurinis ir pietrytinis kran- A aukšti ir statūs, apaugę pušimis, Pietvakarinis — žemas, uždurpėjęs. Dug- Ne gausu akmenų. Iki 1870 A. jungėsi Sąsiauriu su Galvės ež. Iškasus kanalą arp Skaisčio ir Balčio ežerų, Skaisčio Ir Galvės lygis nuslūgo, ir sąsiauris iš- 0 Dabar A. vandens lygis 1 m aukš- Inas už Galvės. Pavasarį vandens per- €klius iš A. nuteka į Galvę iškastu 8rioviu. Ežero š. pakrantėje yra Akme- DOS kaimas. Ežeras verslovinis. 2. Upė Šilalės ir Tauragės rj., Jūros air. intakas; dar vad. Akmene, Ilgis d km, baseino plotas 386 km2. Prasi- “da pelkėtoje Medvėgalio kalno papė- S Skabučiuose, ir teka į p. v. Nuo STsmių iki Ašvijos žiočių vadinama ži udžių, Įteka į Jūrą 72 km nuo jos lOčių, kiek žemiau Pagramančio. Inta- ES dešinieji — Ašvija, Yžnė, Jėruby- as; kairieji — Karklė, Ežerupis, Akme- iki as, Bremena, Sermas. Vagos plotis 10. Jėrubyno žiočių 3—6 m, žemiau apa m; gylis 0,5—0,7 m, giliausia “ta (prie Indijos kaimo) 3 m. Vagoje Rausų iki 1 m skersmens riedulių. Vid.

nuolydis 186 cm/km. Slėnis 200—250 m pločio; šlaitų aukštis 15—20 m, vieto- mis iki 30 m. Srovės greitis 0,2—0,4 m/s, riedulingose rėvose iki 0,7 m/s. Debi- tas žiotyse: maks. 100, vid. 4,48, min. 0,4 m*/s. Per pavasario potvynius van- duo pakyla aukštupyje 1,5 m, vidurupy- je ir žemupyje iki 3 m. Ringiuose prie A. yra vandens malūnas. Nuo Kreivių į Jūrą plukdoma miško medžiaga. Prie Kaltinėnų A. kerta Žemaičių plentas. Prie A. yra Skuburlės, Indijos, Kazokų ir Pagramančio piliakalniai.

3. Danės aukštupio pavadinimas.

4. Kaimas Anykščių rj., Andrioniškio apyl, 3 km į p. nuo Viešintų. 23 gyv. (1959). Per A. eina Anykščių—Kupiškio kelias. Malūnas, pr. m-la (nuo 1935), kultūros namai (nuo 1958), biblioteka (nuo 1954).

AKMENĖ — 1. Miestas Akmenės rj., 6 km į š. r. nuo Šiaulių — Mažeikių ge- ležinkelio, 1801 gyv. (1959). Stovi prie Ventos intako Dabikinės. Didžioji mies- to dalis ir centras yra upės deš. krante; į v. nuo A. tęsiasi gilus Dabikinės slė- nis, į p.— Dabikinės, i p. r.— Pragalvo- jų, už 3 km į š. v. — Antanavo-Medem- rodės miškai. Iš A. eina keliai į Mažei- kius, Žagarę, Naująją Akmenę, Akmenės (buv. Dabikinės) glžk. stoti, prie kurios (Bausko kaime) yra A. stat. medžiagų kombinatas. Veikia buitinio aptarnavi- mo kombinatas, viešbutis, 100 lovų ligoninė (1946—52 gimdymo namai, 1952—53 rajono ligoninė su 15 lovų; 1953 iškelta į Viekšnius, 1957 grąžin-

2 a Akmenė 1

AKM—AKM 31

ta į A. ir išplėsta iki 75 lovų, 1960 perkelta į naujas patalpas). Yra vid. m-la (nuo 1950), kultūros namai (nuo 1961), biblioteka.

A. įsikūrė XVI a. pradžioje. 1511 mi- nimas A. dvaras, priklausęs Žemai- čių seniūnams Kęsgailoms. Žygimantas Senasis 1531 leido Didžiųjų Dirvėnų se- niūnams statyti A. miestelį, rengti turgus ir pardavinėti svaigalus. 1596 įsteigta parapinė m-la. XVII a. Akmenė tapo valsčiaus centru. 1724 Augustas II leido Šiaurės karo metu (1705) sudegusiai A. rengti turgus ir 4 prekymečius per me- tus. 1792 A. gavo Magdeburgo teises ir herbą. Nutiesus Liepojos—Romnų glžk. (1871—73), A. liko nuošaly nuo jo ir toliau mažai beaugo. 1859 Akmenėje buvo 62 kiemai ir 790 gyv., 1897 — 1501 gyventojas. XIX a. pr. veikė para- pinė m-la (1810— 69 mokiniai), nuo 1852 — valdinė pr. m-la. 1863 sukilimo metu A. miestelį ir jo apylinkes ilgą laiką kontroliavo sukilėliai, vadovauja- mi J. Stanevičiaus (Pisarskio), S. Pi- sankos, kun. Šidlausko. 1905.VII A. va!s- čiuje prasidėjo grafo Zubovo dvarų dar-

'bininkų streikai, kuriems malšinti 1906.I

į A. buvo pasiųstas baudžiamasis dali- nys. 1918 pab. Akmenėje susikūrė rev. k-tas. Burž. valdymo laikotarpiu A. buvo valsčiaus centras (1923— 1453 gyv.). Veikė LKP pogr. kuopelė, platinusi kom. spaudą, organizavusi rev. švenčių mi- nėjimus. 1950—62 A. buvo rajono cent- ras; veikė spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas rajono laikr. „Pergalės vėliava“. Akmenėje 1871 gimė kultūros veikėjas, mėgėjų teatro organizatorius L. Jakavičius (Lietuvanis).

2. Miestas Lietuvos TSR šiaurėje, 7 km nuo Latvijos TSR sienos; Akmenės rajono centras. Ž. Naujoji Akmenė.

AKMENĖ I — kaimas Raseinių rj., Šilu- vos apyl., 3 km į p. r. nuo Šiluvos, prie kelio į Šaukotą. 49 gyv. (1959). Kaimo apylinkėse prasideda Sandrava (Luknės intakas). Prie kelio, ant Sandravos kran- to, yra senkapių, kuriuose rasta VI— VIII a. dirbinių: antkaklė ruplėtais gniaužtiniais galais, storagalė apyrankė ir kt. Radiniai yra Kauno ist. muziejuje.

AKMENĖLIAI — kaimas Pakruojo rj., Žeimelio apyl, 2 km į p. nuo Žeimelio.

32 AKM— AKM

97 gyv. (1959). Pro A. teka Beržtalis (Yslykio intakas). „Lietuvos Žemės ūkio technikos“ Žeimelio skyriaus dirbtuvės. Iki 1925 A. vietoje buvo Žeimelio dva- ras. 1905 vasarą streikavo dvaro darbi- ninkai. Kaimas įsikūrė buržuazinės že- mės reformos metu, išdalijus dvaro že- mę naujakuriams.

AKMENIAI — 1. Kaimas Lazdijų rj., Miškinių apyl., 8 km į p. nuo Lazdijų, 1 km nuo Lenkijos sienos. 303 gyv. (1959). Netoli A. yra Akmenių ežeras. Pr. m-la (nuo 1920). Baudžiavos laikais A. priklausė Alnų dvarui. Hitlerininkai 1941 nužudė A. valstietį J. Gradicką.

2. Kaimas Panevėžio rj., Karsakiškio apyl, 3 km į š. v. nuo Subačiaus gele- žinkelio stoties. 169 gyv. (1959). Per A. teka Lėvuo, eina Panevėžio—Kupiškio kelias. Kaimas minimas 1596 (6 valakai).

3. Kaimas Jonavos rj., Naciūnų apyl., 12 km į p. r. nuo Kėdainių, abipus Šiau- lių—Jonavos geležinkelio. 166 gyv. (1959). Iš p. prieina Nortautų miškas. Pr. m-la (nuo 1916).

4. Kaimas Širvintų rj., Viesų apyl, 2 km į š. v. nuo Širvintų prie Vilniaus—Ukmergės plento. 158 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Širvinta. A. mi- nimi 1681. Per A. 1920 buvo gabenama kom. lit-ra iš Vilniaus į burž. Lietuvą. Burž. nacionalistai 1946 kaime nužudė Giedraičių apyl. komsorgą V. Mačiulį.

5. Kaimas Kelmės rj., Vaiguvos apyl, 13 km į v. nuo Kelmės, 8 km į š. r. nuo Kražių; kolūkio centras. 128 gyv. (1959). Netoli A. yra Žemgrindos pelkė, Akme- nių ežeras. Pr. m-la (nuo 1945). Abipus A. stūkso Kerštkalnio ir Perkūnkalnio kalvos. Prie kelio į Kelmę yra 5 pilka- piai, apdėti akmenų vainikais. Rasta II—IV a. dirbinių: antkaklių kūginiais galais, akinių ir juostinių apyrankių, laiptelinių segių. Radiniai yra Kauno ist. muziejuje. A. minimi 1592.

6. Kaimas Kupiškio rj., Noriūnų apyl., 8 km į p. v. nuo Kupiškio, prie Šiaulių— Daugpilio geležinkelio. 109 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Akmena (Suosos deš. intakas). A. minimi 1665 Noriūnų dvaro inventoriuje (12 valakų, 34 kiemai).

AKMENYNAI — kaimas Kapsuko rj., Jurgežerių apyl., 9 km į v. nuo Kalva- rijos, prie kelio į Vištytį; kolūkio cent- ras. 182 gyv. (1959). Per A. teka Vyž- upis (Šešupės intakas). Kuriasi kolūkinė gyvenvietė. Malūnas, lentpiūvė, ryšių skyrius (nuo 1950), felčerių-akušerių punktas (nuo 1955), aštuonmetė m-la (1939 įsteigta pradinė), biblioteka (nuo 1950).

AKMENIŠKIAI — kaimas Šilutės rj., Ka- tyčių apyl, 3 km į š. nuo Katyčių. 128 gyv. (1959). Pro A. teka Šyša. Pr. m-la. Šyšos deš. krante yra A. piliakal- nis, dar vad. Margpiliu.

AKMENIŠKIS — kaimas Biržų rj, Me- deikių apyl, 16 km į š. r. nuo Biržų. 28 gyv. (1959). Pro A. teka Žemoji Ger- vė (Apaščios intakas). Iš 3 pusių kaimą

supa Biržų giria. 1941.VII.17 prie Biržų hitlerininkai ir vietiniai burž. naciona- listai nužudė A. gyventoją J. Janonį, buvusį Nemunėlio Radviliškio vls. žemės ūkio komisijos pirmininką.

AKMENIŲ EŽERAS — ežeras Lazdijų rį., 7 km į p. v. nuo Lazdijų, prie Lenkijos sienos. Plotas 51 ha. Ežeras rininis; il- gis 2620 m, didž. plotis 450 m. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, vietomis pelkė- ti. Iteka 2 bevardžiai upeliai, išteka Akmena, priklausanti Baltosios Ančios baseinui. Ežero r. pakrantėje yra Akme- nių kaimas. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei.

AKMENS AMŽIUS — seniausias ir il-

giausias žmonijos istorijos laikotarpis, '

trukęs nuo žmogaus išsiskyrimo iš gy- vulių tarpo (maždaug prieš 800 000 me- tų) iki pirmųjų metalinių dirbinių pasi- rodymo. Skirstomas į 3 periodus: senąjį A. a. (paleolitą), vidurinį A. a. (mezoli- tą) ir naująjį A. a. (neolitą). Šie perio- dai skirstomi epochomis, pavadintomis vardais tų vietovių, kuriose rasti to lai- kotarpio dirbinių kompleksai buvo pir- mąkart ištirti.

PALEOLITAS. Lietuvos teritorijoje A. a. prasidėjo paleolito pabaigoje, pa- slinkus ledynams į š., apie 16 000 pr. m. e, Sienkant ledynams, dabartinės Baltijos j. vietoje susidarė ledyninis ežeras. XIV— IX t-metyje pr. m. e. dabartinėje Lietu- vos teritorijoje klimatas buvo arktinis: vasaros vėsios, žiemos labai šaltos. Au- go tundros augmenija: beržai keružiai, žolės ir samanos. Teritorija buvo retai apgyventa šalto klimato gyvulių me- džiotojų. Dalis jų buvo atėjusi iš Bal- tijos p. pajūrio; jų kultūra sietina su labiausiai į š. nutolusiomis madleninio tipo stovyklomis; iš tokių stovyklų Lie- tuvoje minėtinos: Grybo g-vė Vilniuje, Šilelis II (Kauno rj.), Kašėtos, Rudnia (Varėnos rj.). Kita tų gyventojų dalis sietina su Lenkijos teritorijoje susifor- mavusia svidrine kultūra, kuri į Lietuvą pateko iš p. v.; Lietuvoje minėtinos šios

stovyklos: Eiguliai (Kaunas), Pypliai (Kauno rj.), Varėna. MEZOLITAS (VIII—IV t-metis pr.

m. e.). Klimatas mezolito pradžioje buvo subarktinis, o pabaigoje boreali- nis ir net atlantinis (šiltas ir drėgnas). Buvo daug miškų. Augo beržai, drebu- lės, pušys, liepos, ąžuolai, vinkšnos. Me- zolito žmonės, gyvenę Lietuvos terito- rijoje, dar mažai teištirti, tačiau to lai- ko žmonių kaukolės, rastos Kebeliuose (Šilutės rj.), Kirsnos upėje ir Turlo- jiškio durpyne (Kapsuko rj.), rodo, kad Pabaltijyje gyveno stambaus sudėjimo ilgagalvis europoidas. Gyventojų buvo jau žymiai daugiau. Jie tęsė abiejų paleolito pabaigos kultūrų tradicijas. Lietuvoje žinoma apie 50 pirmosios me- zolito pusės stovyklų, kurios koncent- ruojasi pietuose: Merkio u. baseine, pagal Nemuno aukštupį bei vidurupį, pagal Nerį. Stovyklos buvo prie upių ir ežerų; gyventa palapinėse. Žmonės gyveno gimininėmis bendruomenėmis ir vertėsi medžiokle, žvejyba, augalinio maisto rankiojimu, klajojo nedideliuose

plotuose. Medžiojami gyvuliai — brie- džiai, lokiai, stirnos, šernai ir kt. Žuvys buvo gaudomos žeberklais, meškerėmis, tam tikromis užtvaromis ir tinklais. Iš gyv. būstų liekanų randami tik ži- diniai apskritose duobutėse. Pagrindiniai darbo įrankiai, padaryti iš titnago, buvo svidrinio tipo strėlių antgaliai, ietigaliai, įv. gremžtukai, kurie, įstatyti į kotą dažniausiai buvo vartojami odai išdirb- ti, įv. gramdukai ir rėžtukai kaulo dir- biniams daryti, muštukai spaudimo ir daužymo darbams. Antrojoje mezolito pusėje Lietuvai būdinga mikrolitinė- makrolitinė kultūra, kurios svarbiausi darbo įrankiai yra smulkūs trapeciniai, trumpiniai, segmentiniai mikrolitiniai strėlių antgaliai ir stambūs kirveliai, pleištai, skeltukai. Iš kaulo ir rago buvo gaminami kapliai, žeberklai, durklai. Šioji kultūra siejama su Baltijos p. pa- jūrio Maglemozės kultūra.

NEOLITAS. Lietuvos teritorijoje neo- litas prasidėjo IV t-metyje pr. m. e. ir truko iki žalvario (bronzos) amžiaus (1600 pr. m. e.). Šio laikotarpio pradžio- je atlantinis klimatas dar labiau atšilo, o pabaigoje ėmė pamažu vėsti ir drėg- nėti. Išplito lapuočių miškai, kuriuo- se augo daug ąžuolų, liepų, klevų, uosių, lazdynų ir kt. medžių, paplito (iš rytų) ir eglė, vandens riešutai, kurių lukštų nemaža rasta Galubalio durpyne (Kapsuko rj.) Miškuose veisėsi taurai, elniai, briedžiai, lokiai, stumbrai, bebrai, laukiniai arkliai, šernai, laukinės katės, lapės, kiškiai, paukščiai. Gyventojų bu- vo jau visoje teritorijoje. Stovyklos ir toliau kūrėsi prie upių, ežerų. Gyvento- jų pagr. verslas laikotarpio pradžioje buvo žvejyba ir medžioklė, o pabaigoje įsigalėjo gyvulininkystė bei žemdirbys- tė. Randami raginiai ir akmeniniai kap- liai, akmeniniai grūdų trintuvai bei ak- meninės trinamosios girnos rodo žemdir- bystės pėdsakus. Iš grūdų atspaudų puodų šukėse galima nustatyti, kad ant- rojoje neolito pusėje jau buvo auginami kviečiai ir miežiai. Iš stovyklose ran- damų kaulų sprendžiama, kad jau turėta karvė, kiaulė, avis ir ožka. Pirmieji gludinti dirbiniai yra įtveriamieji kirve- liai be skylės kotui. Pirmieji baltiškojo tipo kirvukai su skyle kotui labai arti- mi įtveriamiesiems, jų pentis keturkam- pė, o šonai lygiagrečiai. Neolito pabai- goje paplito trumpi kirveliai su apva- liomis pentimis, stambieji kovos ir darbo bei laivinio tipo kirviai. Akmeninis kir- vukas suvaidino didelį vaidmenį medžio apdirbimo srityje. Iš kaulo buvo gami- nami įv. antgaliai, žeberklai su užbarz- domis arba įstatytais titnago ašmenimis, kirviai ir kapliai su pragręžtomis sky- lėmis.

Svarbiausias neolito požymis yra ke- ramika. Ankstyviausioji keramika dve- jopa: „Ertebelės“ tipo ir duobėtoji-šu- kinė (liekanų rasta Kuršių nerijoje, Merkio u. baseine ir kt.), o neolito pa- baigoje pasirodė virvelinė (Kuršių ne- rijoje, pagal Nemuną, Nerį ir kt. upes). Virvelinės keramikos puodų formos: nežymiai profiliuotos taurelės, rutuli- niai puodukai su įsmaugtu kakleliu,

Akmens amžiaus radiniai: 1, 2 — kauliniai žeberklai (Kamšai, Kapsuko rį.; Balsupiai, Kapsuko rį.);

Kaulinis antgalis su tilnago skeltėmis šonuose (Vaikantonys, Alytaus rį.); 4 — kaulinis durk-

Alsėdžiai); 5 — raginis kaplys (Jakimavičiai, Kapsuko rj.); 6 — įtveriamasis akmeninis kirvelis (Stakliškės); 7, 8 — titnaginiai strėlių antgaliai (Glyno durpyno kopa, Varėnos rj.); 9 — svidrinio !PO strėlės antgalis (Drąseikiai, Kauno rį.); 10 — trumpinis strėlės antgalis (Rusiai, Kaišiadorių

las (

1)į 11 —- skersinis strėlės antgalis (Veršvai I, Kaunas); 12 — šoninis kirvelis (Merkinė); 13 — "ežiukas (Drąseikiai, Kauno rj.); 14— gyvatgalvis kaplys (Bargalis, Kretingos rį.); 15, 16— Bapmžtukai (Drąseikiai, Kauno rį.; Eiguliai, Kaunas); 17, 18 — gintariniai amuletai (Juodkrantė; a

ke anga); 19 — brūkšniuotosios keramikos šukė (Lapainė V, Prienų rį.); 20 — duobėtosios-šukinės

tTamikos šukė (Salenikai, Jonavos rį.); 21 — laivinis kovos kirvis (Butrimai, Jurbarko rj.);

—

Ką Vi;

SKersinėmis virvelių įspaudomis puošti Puodukai su stačiu kakleliu; pasirodė T didesnių (20—30 cm skersmens) brūkšniuotų ūkinių puodų, darytų iš Molio sų gausia grūsto granito priemai- 38. Virvelinės keramikos kultūra Lietu-

Š MLTE, tomas 1

baltiško tipo siaurasis kirvelis (Juodžiai, Anykščių Ij); | : gini: aunas); 24, 25.0 širdinio tipo strėlių antgaliai (Rusiai, Kaišiadorių rj.; Veršvai I, Kaunas); 26 — Vėlinės keramikos šukė (Veršvai II, Kaunas)

23 — titnaginis peilis (Eiguliai,

voje aiškiai priklauso baltų protėviams.

Neolito gyventojų stovyklose — prie Versminio u. (Varėnos rj.), Samantony- se (Ukmergės rj.), Skaruliuose (Jona- vos Ij.) — randama aikštelių pėdsakų, iš kurių galima spręsti, jog čia buvo ap-

AKM—AKM 55

skritos, ovalinės arba netaisyklinga plano gyv. palapinės, pastatytos iš žabų, o žiemai apkrečiamos moliu. Palapinių skersmuo 3—10 m. Didžiųjų palapinių stogas rėmėsi į pėdžias, o mažųjų — tiesiog į sienas. Židiniai buvę duobu- tėse pastato viduje arba lauke. Šalia židinio dažnai randamos ūkinės duobės. Kapų rasta tik iš II t-mečio pr. m. e. Lankupiuose (Klaipėdos rj.), Juodkran- tėje, Grinkiškyje (Radviliškio rj.) ir Kur- maičiuose (Kretingos rj.) Žmonės lai- doti suriestomis kojomis, drauge su laivinio tipo kovos kirviais. Iš neolito laikų randama ir meno dirbinių; seniau- sieji Lietuvos teritorijoje plastinio meno paminklai — gintarinės žmonių ir gyvu- lių figūrėlės, rastos Juodkrantėje ir Pa- langoje (pav. Juodkrantė). Žmonės buvo vaizduojami labai primityviai, schemiš- kai: kūno dalys atskirtos tik grioveliais, būdingos veido dalys vaizduotos iški- limais arba įdubimais. Pragręžtos skylu- tės rodo, kad tos figūrėlės buvo nešio- jamos kaip amuletai. Rasta taip pat lęšio formos sagučių su raidės V pavi- dalo skylute, trapecinių, kirvuko pavi- dalc ir kitokių pakabučių, taškučiais puoštų skritulėlių (Juodkrantėje, Smel- tėje, Klaipėdos uoste, Lūžijos miške netoli Priekulės, Palangoje). Pabaltijo gintaro dirbiniai nuklysdavo mainų ke- liais toli į rytus (dab. Baltarusijos teri- toriją, prie Ilmenio ež. ir kt.). Tai rodo, kad neolito laikais buvo išsivystę gen- tiniai mainai su gana tolimais to meto kaimynais. Vystantis gyvulininkystei, žemdirbystei ir mainams, susidarė sąly- gos visuomeniniam darbo pasidalijimui, mažėjo matriarchato vaidmuo ir gerėjo sąlygos patriarchaiui atsirasti, stiprėjo gentiniai ryšiai.

Lit: A. BpiocoB, Owepku NO HCTOPAM NAG- MeH eBponeicko4 ųacrTų CCCP B HeonAuTH- ueckyro sMoxy, M., 1952; P. AG6xoKckuTe, Mes3o0auT | AuTBEI.—,„KpaTkue cooGijenas HHcTHu- TyTa HCTOpuHW MaTepHaAbHOK KyAbTYpBI AH CCCP“, T. 42, M., 1952; II. Edumenko, Iep- BOGBITHOe OGNecTBO, Kues, 1953; Lietuvos TSR

istorija, t. 1, V., 1957 [p. 5—14]; P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos ar-

cheologijos bruožai, V., 1961 [p. 34—86]; R. Jablonskytė-Rimantienė, Kai kurie Lietu- vos paleolito klausimai. — „LTSR MA darbai“,

1964, A 1.

AKMUO — 1. Kieta uoliena, jos gaba- las. Natūralaus A. telkinių yra visoje Lietuvos TSR teritorijoje. Labiausiai pa- plitę lauko A. (rieduliai, klintys, dolo- mitai, smiltainiai). Pramoniniu būdu A. gaunamas laužyklose (karjeruose). Svar- biausias klinčių karjeras yra Karpėnuo- se, prie Naujosios Akmenės (ž. Cemen- tas), dolomitų karjerai — Petrašiūnuose (Pakruojo rj.), Vaidegiuose (Trakų rj.). Petrašiūnų karjeras yra pirmoji Lietuvo- je mechanizuota A. laužykla. Taryb. metais natūralūs A. statyboje vis pla- čiau pakeičiami dirbtiniais A. — plyto- mis, blokais.

AKMENYS-PAMINKLAI. Greta ak- meninių įrankių ir skulptūrų, sen. akme- ninės statybos liekanų, iš kurių moksli- ninkai gauna daug žinių apie žmonijos

34 AKN— AKS

praeitį (ž. Akmens amžius), randama daug A., kuriuose taip pat atsispin- di sen. žmogaus veiklos pėdsakai, nors šių A. vaidmuo pirmykščio žmogaus gyvenime lig šiol tiksliai nenustatytas. Apie tokius A. pasakojami padavimai, legendos. Dideli plokšti A. buvo laiko- mi raganų ir laumių puotų stalais. Daug A., ypač aukštų ir pailgų, buvo laikoma suakmenėjusiais žmonėmis: suakmenė- jusios nuotakos, „užkeiktos mergos“, stabakūliai, mokai ir kt. Paplitę Lietu- voje pėduotieji A. su įdubimais, panašiais į basos arba apautos žmogaus kojos, žvėries arba gyvulio pėdą: A. su „velnio pėda", „vilko pėda“ (nuo vieno tokio A. kilęs Vilniaus miesto dalies Vilkpėdės vardas) ir kt. Archeologai spėja, kad dalis pėduotųjų A. atsirado dar prieš mūsų erą, kad jie galėję būti gentinių teritorijų ribų ženklais arba buvę susiję su sen. religiniais papro- čiais. Su sen. liet. religija, su dangaus kūnų garbinimu siejami A., kuriuose iškalti įv. ženklai — saulė, mėnulis,

Akmuo su iškalta saule ir kt. ženklais (prie Salako—Daugailių kelio)

žvaigždės ir kt; pvz, A. su saulėmis yra prie Dapšių kaimo (Mažeikių Ij.) piliakalnio, su pasaga — prie Varnupių kaimo (Kapsuko rj.) piliakalnio, vienas A. su iškaltais žalčiais buvo žinomas prie Raguvos. Randama A. ir su iškal- tais raštaženkliais — vad. rašytųjų A. (vienas tokių yra Prienų rj. Staniavos kaime). Dubeniuotieji A. laikomi auku- rais (Panevėžio Ij. Žvirblių kaime esan- čio tokio A. dubenėliai vadinami „vel- nio kulnais“). Aukurais žmonės laikė ir daugelį didelių, nors ir nežymėtų A.: Anykščių rj. Puntuką, akmenį Kaišiado- rių rj. Prūdninkų kaime, buvusį didelį A. Rambyno kalne ir kt. Kai kurie ak- menys-aukurai buvę skirti Perkūno kul- tui. Prie A., esančio Ignalinos rj. Ant- akmenės kaime, prietaringi žmonės dar ne taip seniai dėdavo vilnų, linų, pini- gų, norėdami ko nors išprašyti. Dažnai pasakojama, kad po tokiais dideliais A. esama užkastų lobių. Klaipėdos rj. Šer- nų kaime po dideliu A. rasta žalvarinė žmogaus figūrėlė iš II t-mečio pr. m. e.

Kelios dešimtys A., turinčių kultūrinę, turistinę ar estetinę reikšmę, įtraukta

į geologinių gamtos paminklų sąrašą, ir juos saugo Gamtos apsaugos įstatymas.

2. Lietuvoje XV—XVIII a. vartotas masės (svorio) matas, lygus 40 liet. sva- rų, arba 14 kg 619 g. Šis matas dažnai minimas XVI a. Lietuvos dvarų inven- toriuose.

AKNYSČIAI — kaimas Anykščių rj., De- beikių apyl, 4 km į š. nuo Debeikių. 50 gyv. (1959). Pro A. teka Aknysta. Ties kaimu, Aknystos deš. krante, yra atodanga su devono sistemos smulkiu pilkai žalsvos spalvos smėliu, kuris su- siklostė prieš 300 mln. metų.

AKNYSTA —upė Utenos ir Anykš- čių rj., Šventosios kair. intakas. Ilgis 22 km, baseino plotas 103 kmž. Teka iš Aknystėlio ež. (į v. nuo Utenos) į š. v. per Lipšio ež. Įteka į Šventąją 127 km nuo jos žiočių. Intakai: Kilėva, Juod- upys, Bigulis (visi kair.). Vid. nuoly- dis 473 cm/km, vid. debitas žiotyse 0,87 mš/s. Upės deš. krante, ties Ak- nysčiais, yra smulkaus pilkai žalsvo devoninio smėlio atodanga.

AKNYSTĖLIS — ežeras Utenos rj., 10 km į v. nuo Utenos, prie geležinkelio į Anykščius. Plotas 22 ha. Ežeras rini- nis, siauras, vingiuotas; ilgis 1500 m, didž. plotis 225 m. Išteka Aknysta (Šventosios intakas). Ežero š. v. krante įsikūrusios Aknystėlės I, š. r. krante — Aknystėlės II. Ežeras verslovinis.

AKNYSTOS — kaimas Anykščių rj., De- beikių apyl, 2 km į r. nuo Debeikių. 119 gyv. (1959). Pro A. teka Aknysta. Buv. dvaro rūmuose įsikūrę senelių ir invalidų namai. Iki XX a. pr. veikė van- dens malūnas. 1945—58 A. buvo taryb. ūkio centras. Buržuaziniai nacionalistai nužudė komunistą, tarybinio ūkio direk- toriaus pavaduotoją A. Jačį ir 2 darbi- ninkus.

AKOMODACIJA — kalbos reiškinys, kai priebalsio ištarimas prisitaiko prie ša- lia einančio balsio ištarimo arba, at- virkščiai, balsio ištarimas prisitaiko prie šalia einančio priebalsio ištarimo. Pvz., priebalsis „k“ žodyje „vaikelis“ skiria- si nuo priebalsio „k“ žodyje „vaikas“, nes jis prisitaiko prie sekančio palata- linio (priešakinio) balsio „e“ ir pats tam- pa palataliniu (supriešakėja). Dėl A. (prisitaikymo prie „j“) sen. forma „svet- jai" žemaičių tarmėje virto „svetjei“ ir vėliau, „j“ iškritus, —,svetė“. Ž. Asimi- liacija.

AKORDAS Cirijakas [1827 Mankūnuose (Seinų aps.) — 1881 Vienoje] — 1863 sukilimo organizatorius Augustavo vai- vadijoje, civilinis jos vaivada. 1846 už veiklą prieš carą nuteistas 10 metų katorgos. Po amnestijos grįžo į Sei- nų aps., 1863 vadovavo sukilimui Au- gustavo vaivadijoje. 1864, būdamas Vo- kietijoje, rūpinosi ginklų gabenimu su- kilėliams.

AKORDAS Vaclovas — 1863 sukilimo dalyvis. Sukilėlių būrio, veikusio Kalva- rijos aps., Augustavo gubernijoje, vadas. 1863.IV su savo būriu prisijungė prie

Suzino būrio ir V.21 kovėsi prie Būdos (Marijampolės aps.), VI.20 prie Alytaus, VI.21 prie Dusios ež. Žuvus Suzinui, vei- kė su jo būriu Augustavo miškuose. Sukilimui baigiantis, pasitraukė į už- sienį.

AKRIEMIAI — kaimas Ignalinos rj., Ka- zitiškio apyl., 14 km į š. nuo Ignalinos, 6 km į v. nuo Vilniaus—Daugpilio ge- ležinkelio. 49 gyv. (1959). Į v. nuo A. tęsiasi Užvinčių giria. A. minimi 1695 Gudiškės dvaro inventoriuje (9 valakai, 5 kiemai).

AKROMAS Andrius [1915.X.4 Samaroje (dab. Kuibiševas) — 1942.VIII 20 Alytu- je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- lęs iš darbininkų. 1937 įstojo į LKJS. Nuo 1939 Komunistų partijos narys. Pogr. darbą dirbo Simne, 1940—41 adm. darbuotojas Alytuje. Hitlerininkų ir vie- tinių burž. nacionalistų nužudytas.

AKROSTICHAS [gr. akros — kraštinis+ stichos — eilutė] — eilėraštis, kurio eilu- čių pirmosios raidės, skaitant iš viršaus į apačią, sudaro kokį žodį ar posa- kį, dažniausiai vardą. A. yra pirmo- sios liet. knygos „Katekizmo prasti žo- džiai..." eiliuotoje įžangoje „„Knygelės pačios bylo“: 3—19 eilučių pirmosios raidės sudaro autoriaus vardą ir pavaI- dę —Martinus Mosvidius. Ak- rostichų yra Mairotio (poema „Mūsų vargai“), V. Kudirkos (eil. „Mįslys') ir kt. poezijoje.

AKSAMITAS Pranas [g. 1923.XII.3 Šiau- liuose] — Didžiojo Tėvynės karo parti- zanas, istorikas, istorijos mokslų kan- didatas (1955). Nuo 1940 LLKJS narys. Nuo 1943 kovojo Žemaitės taryb. par- tizanų junginyje, vėliau buvo būrio štabo viršininku. Nuo 1944 TSKP narys. 1950 baigė Aukštąją part. m-lą prie VKP(b) CK, 1955 — Visuomeninių moks- lų akademiją prie TSKP CK. Nuo 1955 dirbo respublikos part. organuose. 1956—58 kandidatas į LKP CK narius. Nuo 1958 dėsto Kauno Politechnikos in-te, nuo 1959 docentas, TSKP istori- jos katedros vedėjas. Yra parašęs moksl. straipsnių apie Vokietijos Komunistų partijos įsikūrimą, V. Lenino kovą su Vokietijos KP klaidomis, apie Spalio re- voliucijos poveikį liet. tautos likimui (išsp. „Kauno Politechnikos in-to moks- lo darbuose"); knygos „Religijos ir ateiz- mo klausimai“ (1963) redaktorius ir vie- nas autorių.

AKSIONAITIS Pranas [1885 Kėdainiuo- se — 1948.IV.8 Palangoje] — revoliuci- nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Liepojoje dalyvavo 1905—07 revoliuci- joje. 1914 emigravo į JAV, kur įsijungė į liet. darbininkų socialistinį judėjimą. 1920, grįžęs į Lietuvą, Jurbarke suorga- nizavo darbininkų profs-gą, vėliau įsi- traukė į rev. veiklą. Nuo 1936 Komunis- tų partijos narys. 1940 buvo Liaudies Seimo atstovas. Nuo 1946 dirbo Palan- gos vls. vykdomojo k-to pirmininku. Liet. burž. nacionalistų nužudytas.

AKSOMAS. Lietuvoje žinomas nuo XIV a. pabaigos. XVIII a. buvo audžia-

Mas A. Tyzenhauzo manufaktūrose. Naudotas iškilmingiems, puošniems di- duomenės drabužiams ir dekoratyvi- Niams reikalams. Burž. Lietuva A. im- Portuodavo daugiausia iš Vokietijos, Iancūzijos, Anglijos. Tarybų Lietuvoje Baminamas P. Ziberto šilkinių audinių Ombinate Kaune.

AKSOMITAS Antanas [g. 1921.V.9 Kup- Iluose (Anykščių rj.)] — statybos dar- buotojas, 1951 baigė Kauno Politechni- kos in-to statybos f-tą. 1952—56 Šiaulių Statybos-montavimo kontoros vyresnysis Inžinierius, nuo 1956 tos kontoros, vė- liau reorganizuotos į Šiaulių statybos lrestą, vyriausiasis inžinierius, 1958— "1960 to tresto valdytojas. Nuo 1959 TSKP narys. Nuo 1960 Lietuvos TSR "I Valstybinio statybos reikalų k-to (iki 1963 Valstybinis statybos ir archi- tektūros reikalų k-tas) pirmininkas. Jo vadovaujamas k-tas techniškai ir eko- nomiškai pagrindė Lietuvos TSR staty- Os industrializavimo programą. Nuo 1961 kandidatas į LKP CK narius, nuo 1963 Lietuvos TSR AT deputatas.

AKSTINAI — kaimas Raseinių rj., Pago- Jūkų apyl., 11 km į š. r. nuo Raseinių,

m į p. nuo Šiluvos; kolūkio centras. 84 gyv. (1959). Į v. nuo A. teka Tvar- antė (Dubysos kair. intakas). Lentpiū- Vė, remonto dirbtuvės, Bogušių aštuon- metė m-la (iki 1960 septynmetė), biblio-

teka (nuo 1962). A. dvaras minimas 1564,

AKSTINAS Bronius [g. 1929.VIII.10 Grū- te (Varėnos rj.)] — žurnalistas. 1952— 1961 dirbo „Tiesos“ redakcijoje. 1956 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1958 TSKP Narys. Nuo 1961 spaudos agentūros „Novosti“ („Naujienos“) koresponden- tas Lietuvos TSR. Išleido publicistinių Straipsnių rink. „Komunizmas kuriamas siandien" (1961).

AKSTINAS Eduardas [1892 Karaviškėse da aSNos rj.) —- 1945] — revoliucinio ju- „€limo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1931 stojo į V. Baltarusijos KP (VBKP). 1932 „Iūktas VBKP Dubičių rj. k-to nariu. M „ Taš. okupacijos metais buvo Ko- S akio partizanų būrio, veikusio Balta- Usijoje, žvalgas. Vok. fašistai 1943 So- T €ncuose (Varenavo rj., Baltarusijos š R) nužudė jo žmoną ir 2 sūnus. Nu- Udytas burž. nacionalistų.

AKSTINAS Martynas [1898.XI.4 Smal- minkuose (Varėnos rj.) — 1941.VIL9 palviškių miške (Varėnos rj.)] — revo- Ueinio judėjimo dalyvis. Nuo 13 metų N2 žlaus tarnavo pas buožes. 1917, tar- va. damas Rusijos kariuomenėje, daly- į A Kareivių rev. judėjime. 1918 grįžo i letuvą ir dirbo samdiniu. 1920—23, j a maudamas burž. Lietuvos kariuomenė- +" Platino komunistinę lit-rą. Vėliau nas savo ūkelyje Bobriškėse (Varė- S Ii.), palaikė ryšius su LKP, platino Toks Spaudą, agitavo prieš burž. san- arką, savo namuose slėpė komunis- 1) „5ošrindininką T. Tamulevičių. Nuo i III Komunistų partijos narys. 1940 Vo Varėnos vls. Pavarėnio apyl.

"Manu BuneHCKOK

seniūnų, aktyviai dalyvavo kaimo socialistiniame pertvarkyme. Hitleri- ninkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- žudytas.

„AKTI, IZDAVAJEMIJE VILENSKOJU KOMISSIJEJU DLIA RAZBORA DREV- NICH AKTOV“ („AKTEI, H3aBaeMPIe BunencKorOo KOMHCCHeIO AIA pa360pa ApeBHHxX aKTOB“— ,„Aktai, leidžiami Vil- niaus komisijos senoviniams aktams tir- ti") — Vilniaus archeografinės komisijos neperiodinis leidinys, leistas 1865—1915 Vilniuje rusų k. Išėjo 39 t.; 40-jo tomo (apie Vilniaus ekonominę padėtį XVII a.) teišspausdinta 200 p. Nepaisant to, kad komisija vadovavosi siaurais klasiniais caro valdžios interesais, ,„Aktuose" paskelbta daug svarbios ist. medžia- gos apie Lietuvą. Beveik kiekvieno to- mo pradžioje yra didelės (20 tome net 204 p.) įžangos, parašytos komisijos na- rių ir išreiškiančios carinių istorikų pa- žiūras į Lietuvos praeitį ir skelbiamus dokumentus. „Aktuose“, ypač t. 1—24, yra nemaža dokumentų atrinkimo, ar- cheografinio apdorojimo (ortografijos. rodyklių sudarymo) trūkumų. Dokumen- tai buvo nurašomi menkai mokėjusių skaityti senąjį raštą raštininkų, spausdi- nami, nepatikrinus nuorašų, netyrus do- kumentų autentiškumo. Todėl kai ku- riuose tomuose (pvz., t. 24) paskelbta nemaža falsifikatų ir iškraipytų doku- mentų, kurie yra suklaidinę kai kuriuos istorikus. Daugelio tomų pavadinimai neatitinka dokumentų turinio, pvz., 12 ir 13 tomai pavadinti Vyriausiojo Lietuvos tribunolo aktais, tačiau tribunolo aktų ten visai nėra, o yra tik įv. raštai, įra- šyti tribunolo knygoje, kad jų tekstai išliktų. 15 tome („Vyriausiojo Lietuvos tribunolo dekretai“) daugiausia paskelb- ta pravoslavų bažnyčių bei vienuolynų dekretų, o tribunolo darbą liečiančių dokumentų nėra. Vėliau „Aktų“ leidi- mą ėmė tvarkyti labiau nusimaną žmo- nės, ir jų leistuose tomuose išspausdinta gana patikima ist. medžiaga.

Lietuvos istorijos svarb. dokumentai yra paskelbti šiuose tomuose: 9— Vilniaus žemės

teismo, magistrato, magdeburgijos ir konfede- racijos aktai (1493—1797), 10 — Vilniaus ma-

gistrato ir magdeburgijos aktai (1500—1797), 20 — aktai apie Vilniaus miestą (1529—1804), 14 — inventoriai (XVI a.), 25 — inventoriai

(1558—1784), 35 ir 38 — inventoriai (XVIII a.), 18 — kuopų teismų aktai (1552—1707), 24 — ak- tai apie bajorus (1491—1796), 26 — Upytės pi- lies teismo aktai (1585—87), 30 — Trakų pa- kamario teismo aktai (1585—1613), 31 — aktai apie Lietuvos totorius (1521—1784), 32 — Uk- mergės pilies teismo aktai (1596), 37 — doku- mentai, liečiantieji 1812 Tėvynės karo istoriją. Kituose tomuose taip pat yra nemaža vertin- gos ist. medžiagos. „„Aktuose“ išspausdintieji dokumentai daugiausia yra Lietuvos TSR Centriniame valst. istorijos archyve ir Baltaru- sijos TSR Gardino archyve; nedidelė dalis yra Vilniaus un-to bibliotekos rankraščių sky- riuje.

Lit.: M. AcuuckMh, O630p KOCAeAHHX H3- apxeorpabuuecKkod4 KOMHC- — Urenua B HcTropuuecKoM OGIeCTBe AeTOMHCIAa, KH. 7, KueB, 1893; BuneHcKok KOMHCCHH ĄA1 pa360pa M H3ĄaHHA AĄpeBHHX aKTOB, BunrHa, 1914; R. Mienicki, Wileūska komisja archeograficzna (1864—1915), Wilno, 1925,

AKTYVISTŲ FRONTAS — fašistinė or- ganizacija, įsteigta 1940.XI.17 Berlyne. Ž. Lietuvių aktyvistų frontas.

cHH. HecTopa 50-AeTHe

AKS— AKU 35

AKTORIAI ž. Artistai.

AKTORIŲ NAMAI — kultūrinė įstaiga, įkurta Vilniuje 1959. Veikia režisierių, teatrologų, meninė-pastatyminė, scenos veteranų sekcijos, biblioteka-skaitykla, nuo 1962 — liaudies kultūros un-to teat- rinis f-tas. Rengia įv. parodas, semina- rus, spektaklių ir teatrinių leidinių apta- rimus, konferencijas, sąskrydžius, kūry- binius vakarus, koncertus, susitikimus su kitų taryb. respublikų scenos meistrais ir kt. Aktorių namuose teatro darbuo- tojai dalijasi patyrimu, konsultuojasi, klauso paskaitų marksistinės esteti- kos, mokslo, literatūros ir meno klausi- mais. A. n. rūpinasi teatro darbuotojų buitimi, teikia metodinę paramą me- no saviveiklos kolektyvams. A. n. pri- Klauso Lietuvos TSR Teatro draugijai.

AKUOČIAI — kaimas Lazdijų rj., Žaga- rių apyl., 4 km į š. v. nuo Seirijų, Me- telio ežero p. krante, 184 gyv. (1959). Per A. eina Seirijų—Simno kelias. Pr. m-la (nuo 1938). Baudžiavos laikais A. buvo dvaras. Hitlerininkai 1941 su- šaudė A. valstietį K. Matulevičių.

AKUŠĖRIJA [pranc. accoucher — gim- dyti] — mokslas apie moters organizmo pakitimus nėštumo, gimdymo ir pogim- dyminiu laikotarpiu, apie vaisiaus vys- tymąsi ir pagalbą motinai, vaisiui bei naujagimiui tiek normaliais, tiek patolo- giniais atvejais. A. glaudžiai susijusi su ginekologija. s

Nėščių moterų ir naujagimių apsauga numatyta jau trečiajame Lietuvos Sta- tute (1588). 1775 Vilniuje įsteigta pir- moji akušerių m-la ir Roko ligoninėje atidarytas gimdymo skyrius. 1781 Vil- niuje, Vyriausiojoje mokykloje, pradė- tas skaityti A. kursas (1781—1800 skaitė prof. N. Renjė). 1803 Vilniaus un-te įsteigta A. katedra, kuriai iki 1816 va- dovavo prof. A. Matusevičius. 1809—12 Vilniuje kvalifikuota akušerine pagalba rūpinosi Motinystės institutas. 1814 įsteigta Vilniaus un-to A. klinika. 1818—42 un-to A. katedrai ir klinikai vadovavo prof. M. Mianovskis, parašęs A. vadovėlį (1818) ir kelis moksl. dar- bus A. klausimais. Nuo 1862 pradėta organizuoti akušerinė pagalba kaime: į kiekvieną apskritį buvo paskirta po 1—3 akušerės. Imta rūpintis ir akušerių rengimu. 1880 Vilniuje prie Jokūbo li- goninės įsteigta akušerių m-la, į kurią buvo priimamos ne vien miestietės, bet ir kaimietės. Burž. Lietuvoje akušerinei pagalbai apskrityje vadovavo apskrities gydytojas, o praktiškai dirbo apskrities akušerės, kurios teikdavo pagalbą gim- dyvėms ligoninėse ir namuose. Bet daugiausia tą pagalbą teikdavo bobutės pribuvėjos. 1920 pradėjo veikti vienerių metų A. kursai Kaune (steigėjas ir ve- dėjas P. Mažylis). Vėliau mokslas buvo pratęstas iki 1!/; metų. 1922 Kauno un-te buvo įkurta A. klinika ir aku- šerijos-ginekologijos katedra, kuriai nuo pat įkūrimo vadovavo (tiek un-te, tiek

36 AKU— ALB

ir vėliau Kauno Medicinos in-te) prof. P. Mažylis. Pažangiųjų gydytojų pastangos gerinti gimdymo pagalbą Lie- tuvoje pasidarė efektyvios tik tarybi- niais metais. Kvalifikuotą gimdymo pa- galbą pradėta teikti visoms gimdyvėms nemokamai. Tarybų Lietuvoje gydytojus akušerius-ginekologus rengia Vilniaus un-to medicinos f-tas (nuo 1944 akušeri- jos-ginekologijos katedros vedėjas doc. V. Baronas) ir Kauno Medicinos in-tas. Akušeres rengia kelios trimetės med. m-los. Tarybų Lietuvoje parengta apie 3000 kvalifikuotų akušerių. Sparčiai daugėja gydytojų akušerių-ginekologų (1939 buvo 52 akušeriai-ginekologai, 0 1962 — 321). Platus gimdymo pagalbos įstaigų tinklas teikia kvalifikuotą pagal- bą visoms nėščioms ir gimdyvėms. 1939 buvo apie 350 akušerinių lovų, o 1962 — 2436. 1962 respublikoje veikė 202 gim- dymo stacionarai, 88 moterų konsultaci- jos ir 709 felčerių-akušerių punktai. Gimdyvių mirtingumas Tarybų Lietuvoje 1962 buvo 13 kartų mažesnis, negu 1939, žymiai sumažėjo naujagimių mirtingu- mas ir negyvų gimusių skaičius.

Lit.» V. Baronas, Dėl gimdymo pagalbos rai- dos Lietuvoje.—, „Sveikatos apsauga“, 1957, Nr. 3; J. Neniškis, Pasiekimai akušerijos-gine- kologijos srityje.—,,Sveikatos apsauga", 1957, Nr. 10; V. Baronas, Vilniaus Aukštosios mo- kyklos akušerijos katedra pirmoje XIX a. pu- sėje.—, „Medicinos mokslų istorijos Lietuvoje klausimai“, V., 1

AKŪTAS [lot. acutus — aštrus] — grafi- nis dešininis ženklas (/), kuriuo lietuvių kalboje žymima tvirtapradė priegaidė (ž. Kirtis, Priegaidė).

AKVIERIŠKĖ, Apieriškės, — kaimas Švenčionių rj., Strūnaičio apyl, 9 km į p. nuo Švenčionių. 95 gyv. (1959). Pro A. teka Strūna. Apie 300 m į š. nuo A., prie kelio į Skrituliškę, yra piliakalnis natūralioje pailgos formos ir stačių šlai- tų kalvoje, kurią iš v. juosia Strūna, o iš kitų pusių supa pelkės ir dirbami laukai. Piliakalnio aikštelė lygi, ovalo formos, 50 m ilgio ir 25 m pločio. Joje, kaip ir piliakalnio šlaituose, matomas tamsios spalvos žemių kultūrinis sluoks- nis, kuriame rasta geležinis įmovinis ie- tigalis ir kitų radinių, liudijančių, kad piliakalnyje gyventa jau I t-mečio pir- mojoje pusėje.

ALABŪRDIŠKĖS — kaimas Trakų Ij., Dusmėnų apyl, 8 km į v. nuo Onuškio.